Deja, A. Volodkaitė pripažįsta, kad slaugytojai neretai sulaukia nepagarbaus, žeminančio elgesio ne tik iš pacientų, jų šeimų narių, bet ir kolegų, nors neretai dirba be atvangos, keliais etatais, viršvalandžius, o atlygį už tai gauna ne visada.
Galbūt todėl paklausta, ar galėtų šį laiką iš vienos pusės pavadinti slaugytojų aukso amžiumi – juk trūkumas didžiulis, gali laisvai rinktis įstaigas, kuriose dirbti, LSSO vadovė teigia – kaip žiūrėsi. Anot jos, viena vertus taip – slaugos specialistai darbo pasiūlymų sulaukia dar iki diplomo įteikimo, su perspektyviais tariamasi jau praktikos metu. Jie žino, kad pasirinkę šią specialybę be darbo neliks, tačiau valstybė ne viską daro, kad juos išlaikytų šioje srityje – vieni emigruoja, kiti, pamatę realybę, pasuka privataus sektoriaus link ar pasuka karjerą kita kryptimi.
– Kaip jūs pati įvertintumėte slaugytojų paklausos ir pasiūlos dinamiką. Kokią turime situaciją šiandien – per mažai paruošiame, per mažai mokame? Kaip viskas yra jūsų akimis?
– Slaugytojų trūkumas tikrai yra stebimas, tiesa – tai ne tik Lietuvos, tai Europos ir net viso pasaulio problema. Galime matyti, kad visuomenė sensta, o tai reiškia, kad slaugos poreikis didėja. Antra, slaugytojai vis daugiau įgalinami, plėtojamos ir namų paslaugos, ir paliatyvi slauga, bet specialistų ir jų padėjėjų trūksta, kad pavyktų tai įgyvendinti.
