Anksti aptikta liga, pasak specialistų, ne tik leistų išgelbėti gyvybę ir suteikti moteriai dešimtis kokybiško gyvenimo metų. Tyrimai rodo, kad priežasčių, kodėl moteris nesiryžta kreiptis dėl šios patikros, yra ne viena, tačiau viena esminių – emocinė. Baimė išgirsti diagnozę, pasikeitusio gyvenimo ir išvaizdos baimė.
Vis dėlto, Seime susitikusių specialistų aktyvioje diskusijoje, kaip pakviesti moteris į profilaktinę programą ir išgelbėti daugiau gyvybių, nuskambėjo keli esminiai argumentai – reikėtų bijoti ne tyrimo, o vėlyvosios stadijos. Moteris, išgirdusi pirmos stadijos vėžio diagnozę, gali tikėtis kone šimtaprocentinio penkerių metų išgyvenamumo, tačiau uždelsus ir aptikus naviką ketvirtoje stadijoje – išgyvenamumo kreivė krenta vos iki 20 proc.
Į moterų argumentą, kad dažnai atsisako patikros, nes nejaučia simptomų, medikai atsako paprastai – būtent tada, kai nejuntama simptomų, ir reikėtų tikrintis, nes idealiausia aptikti naviką, kol simptomų dar nėra. Manyti, kad, nejaučiant simptomų, nereikia tikrintis – klaida.
„Viešojoje erdvėje daugiausia kalbame apie eiles, kaip sunku patekti pas gydytoją. Bet mes gyvename lyg susisiekiančiuose induose, daugėja amžėjančių žmonių. Jeigu nesiimsime priemonių, kad žmonės išliktų sveiki ir darbingi, kad diagnozuotume ligas kuo anksčiau, išvengti hospitalizacijų nepavyks.
Taip pat ir mirčių. Keli šimtai moterų per metus Lietuvoje miršta nuo vėžio, ligos, kurios iš esmės galime išvengti. Aišku, tai pasakyti galima ir apie daugiau ligų. Tačiau šiuo atveju galime pasitikrinti ir išvengti“, – aiškino Seimo narys Saulius Čaplinskas. Anot jo, akivaizdu, kad šiandien neužtenka paraginti, paskatinti.
Ar yra galimybės nuvykti? Ar užtenka empatijos, anot jo, šie dalykai labai susiję. „Jokio reikalo kalbėti, kodėl taip yra. Ar egzistuoja objektyvi realybė? Aišku, kad ne. Kiekvienas gyvename atskirame burbule. Ką daryti, kad tie minėti indai susisiektų?“ – klausė Seimo narys, akcentavęs, kad profilaktikos naudą žinome visi, to įrodinėti nereikia, tačiau klausimas kitas, kaip pakviesti žmones iš tiesų tikrintis.
„Neseniai atliktas Lietuvos gyventojų nuomonės tyrimas. Siekta išsiaiškinti, ar moterys dalyvauja programoje, jei ne – kodėl, ar ketina tai daryti?“ – „Baltijos tyrimų“ kovą atliktą apklausą pristatė dr. Rasa Ališauskienė.
Apklausoje dalyvavo 45–74 moterys. Nors programa skatina tikrintis kas dvejus metus, moterų klausta, ar iš viso kada nors gyvenime tikrinosi pagal nemokamą krūties vėžio patikrą – "taip" atsakė 83 proc.
Atrodo, kad skaičius nemažas, tačiau tam tikri pjūviai rodo, kad iššūkių dar yra labai daug.
R.Ališauskienė tikina, kad buvo klausta, "ar kada nors tikrinosi", tad toje grupėje yra tokių, kurios tą vieną kartą ir tikrinosi. Noras tikrintis susijęs su išsilavinimu, gyvenimo būdu ir socialine padėtimi.
Apklausa parodė, kad labiausiai dalyvavimas susijęs su išsimoklinimu. „Tų moterų, kurios niekada nesinaudojo, klausėme – kodėl. Motyvai, galima sakyti, tarptautiniai – jie sutampa su kitų šalių. Vienos nežinojo, kad tokia patikra yra. Ši dalis – lengviausia, jei žmogus neturi informacijos, jis neturi neigiamos nuostatos. Galima tikėtis, kad jei žinotų, pasinaudotų galimybe.
Kiti atsakymai – nereikia tikrintis, gėda - tokios daugiau emocijos. Su tokiomis nuostatomis žymiai sunkiau tvarkytis nei su informacijos stoka. Kiti susiję su materialine padėtimi – neturi, kaip nuvykti. Bet jis irgi išsprendžiamas, taigi, galima sakyti, kad sunkiausias – tas emocinis aspektas“, – kalbėjo dr. R.Ališauskienė.
Ketvirtadalis paminėjo, kad neketina ir ateityje.
Vienas iš neretų atsakymų – kad nerekomendavo šeimos gydytojas, tikino R. Ališauskienė, tai, anot jos, labai svarbus argumentas. Ką labai svarbu pabrėžti, kad iš tų, kurios niekada nesitikrino, ketvirtadalis paminėjo, kad neketina ir ateityje. Pasak R. Ališauskienės, tai labai svarbus skaičius ir aspektas.
Įsišaknijusi baimė
Nacionalinis vėžio centro psichologė Dovilė Karečkaitė kalbėjo apie tai, kad neretai moterų nesiryžimą dalyvauti profilaktikos programoje ir nulemia emocinės, psichologinės priežastys – baimė, kartais ir nesąmoninga.
Moterų įtraukimas į profilaktinę krūties vėžio patikrą turi labai rimtų psichologinių aspektų. Anot psichologės, viena iš esminių ašių yra baimė. Ji, pasak D. Karečkaitės, pasireiškia visaip – atidėliojant, vengiant sužinoti apie sveikatą, neigiant poreikį tikrintis ar tiesiog neatvykstant į tyrimą.
Ši baimė yra giliai įsišaknijusi.
„Ši baimė yra giliai įsišaknijusi. Anot jos, galima išskirti tris baimes rūšis – bendrinė vėžio baimė, patikros ir procedūrų baimė bei patikros pasekmių baimė“, – tikino ji.
Bendrinė vėžio baimė dažnai kyla iš asmeninės patirties. Kai žmogus turėjo artimųjų, sirgusių vėžiu, patyrė artimųjų mirtį dėl šios ligos. Anot D. Karečkaitės, prisideda ir visuomenės stigmos, kad vėžys yra mirties nuosprendis.
Neretai, anot psichologės, moterys baiminasi ir paties tyrimo – būdingas gėdos, nerimo jausmas.
Galiausiai, pasak D.Karečkaitės, patikros rezultato baimė – kas būtų, jei atsakymas būtų teigiamas. „Moteris bijo, ar būtų pajėgi susidoroti su liga. Į šią ligą žiūrima kaip į emocinių sunkumų ligą, manoma, kad niekada nebus taip, kaip anksčiau.
Taip pat moterys bijo chemoterapijos, kančios, fizinių ir išvaizdos pasikeitimų. Moterys mano, kad praras moteriškumą. Aišku, joms kelia nerimą ir tai, kaip kiti reaguos į ligą – darbdaviai, šeima“, – kalbėjo psichologė. Anot jos, moterys vengia profilaktiškai tikrintis, nes kol nesitikrina, lyg ir nieko nesikeičia, o tai padarius, gyvenimas gali sugriūti.
Dalis moterų, pasak psichologės, nepatiria simptomų, todėl nesiryžta tikrintis. Anot jos, labai svarbu perduoti moterims tai, kad labai svarbu ir yra užčiuopti ligą, kol simptomų nėra, nes tai reikštų ankstyvą ligos diagnostiką ir geresnes gydymo perspektyvas.
Jei nėra simptomų, būtina tikrintis
Nacionalinio vėžio centro vadovas Valdas Pečeliūnas dalinosi statistika, kad per metus Lietuvoje krūties vėžiu suserga apie 2000 moterų, o miršta daugiau kaip 500. Lietuvoje eismo įvykiuose miršta apie 120 žmonių. V.Pečeliūnas retoriškai klausė – kiek investuojame į saugaus eismo skatinimą, o kiek į krūtų vėžio profilaktikos viešinimą.
„Pirmą stadiją nuo ketvirtos stadijos skiria keleri metai. Mes turėtume bijoti ne pasitikrinti, o ketvirtos stadijos. Pirmoje stadijoje penkerių metų išgyvenamumas – kone 100 proc., II – kiek mažiau, o ketvirtoje stadijoje – jau tik apie 20 proc. Taigi – stadija yra vienas esminių klausimų“, – tikino V.Pečeliūnas, akcentuodamas, kaip būtina diagnozuoti ligą kuo anksčiau.
Liga nuo vienos stadijos iki kitos eina metus ar kelerius, jei nekalbėsime apie labai agresyvius atvejus, taigi, akcentuoja gydytojas, kad pasinaudojus kas dvejus metus siūloma nemokama krūties vėžio patikra, būtų pagautas reikšmingas skaičius ankstyvų atvejų.
V.Pečeliūnas tikina, kad būtina pabrėžti ir tai, kad kuo vėlesnėje stadijoje aptinkama liga, tuo, tikėtina, prastesnė bus ir moters gyvenimo kokybė, taip pat tai reiškia ir ilgesnį, sudėtingesnį gydymą. Aptikus vėžį vėlesnėje ligos stadijoje – trečioje ar ketvirtoje, moteris praranda apie 10–17 kokybiško gyvenimo metų.
Per metus, anot jo, nustatoma apie 150 vėlyvos stadijos atvejų. Vadinasi, pasitikrina per mažai moterų. Jei bent pusę šių atvejų būtų nustatyti anksti, situacija visiems būtų kitokia – tiek pačioms moterims, tiek jų šeimoms, artimiesiems.
