Prireiks daug darbo ir valios, kad būtų įmanoma kuo geriau atsistatyti, tam šeimai reikia ir finansinio palaikymo, kurio Evelina ir jos šeima labai prašo, nors tą daryti, prisipažįsta, yra sunku.
Viskas prasidėjo, pasakoja Evelina, visiškai netikėtai. Moteris buvo girdėjusi, kad suaugusieji labai sunkiai serga vėjaraupiais, bet kad jos šeimai tai taps tokia tragiška patirtis, niekada nemanė.
Evelina mintimis nusikelia į 2025 m. sausį, kuomet vėjaraupiais susirgo jos vaikai. Moteris dėl savęs nei kiek nebijojo – labiau dėl vyro, kuris šia liga nebuvo sirgęs. „O dar ir buvau girdėjusi, kad vyrams būna sunkiau, taigi labiau nerimavau dėl jo.
Kai visi šeimoje jau baigė sirgti, tuomet užsikrėčiau aš. Antrą kartą, nes vaikystėje jau sirgau šia liga. Buvau girdėjusi, kad mūsų, esančių mano amžiaus ar dar vyresnių, imunitetas jau pasilpęs, tad reikėtų skiepytis dar kartą, bet to nedariau“, – kalbėjo Evelina.
Ligos eiga, atvirauja Evelina, buvo lengva – nei temperatūros, nei bėrimo. Vis dėlto, kaip sako moteris, medikai vėliau komentavo, kad infekcija labiau nuėjo į „organizmo vidų“ ir buvo moteriai lemtinga.
Pamažu Evelina ėmė jausti įvairius negalavimus, kuriuos sieti su vėjauraupiais buvo sunku, tačiau moteris suprato, kad kažkas ne taip.
„Vasario 22 d. pabudau su didžiuliu galvos skausmu, prilygstančiu stipriai migrenai bei bendru silpnumu. Išsikviečiau GMP, vietoje suleido vaistų ir išvežė į Vilkaviškio ligoninės VšĮ, priėmimo-skubios pagalbos skyrių. Tuo metu, maniau, kad vėjaraupių liga jau ėjo į pabaigą. Nuo šaltkrėčio visa drebėjau, skaudėjo sprandą ir negalėjau šlapintis. Tuo tarpu budinti seselė atėjusi pasakė, kad jai tai panašu į panikos priepuolį“, – pasakoja moteris.
Nuo šalčio pojūčio visa drebėjau, skaudėjo sprandą ir negalėjau šlapintis.
Evelina pasakoja, kad tuomet pirmą kartą išgirdusi apie tokį dalyką, nors vėliau pasidomėjusi suprato, jog dabar tai visai dažnai žmonėms diagnozuojama.
Grįžusi namo moteris vėl sukarščiavo, tačiau išgėrusi vaistų nusprendė, kad viskas turėtų būti gerai. Skausmas liko, tačiau jau buvo ištveriamas, bet išaušus rytui situacija vėl ėmė blogėti. Taip kelias dienas moteris vis išgerdavo vaistų, jiems suveikus atrodė, kad gerės. Vis dėlto tai, kad nuolat krėtė drebulys, Evelinai kėlė nerimą, tačiau kovo 4 d. pablogėjo gerokai smarkiau nei ankstesnius kartus.
„Dieną prieš maudė pilvo apačią, nesureikšminusi to tiesiog nuėjau miegoti. Ryte pabudau nuo siaubingo skausmo pilvo apačioje, buvo sunku net prisėsti. Nieko nelaukusi vykau į kliniką pas šeimos daktarą Vilkaviškyje, ten gavau siuntimą pas ginekologą ir chirurgą – atlikti echoskopiją, o nieko neradus paguldė į Vilkaviškio ligonės priėmimo – skubios pagalbos skyrių“, – kalbėjo moteris.
Evelinai sulašino dar lašinių, suleido nuskausminamųjų ir, kadangi nieko nerado, seselė vėl pranešė tokią pat diagnozę – tai panikos ataka.
„Po procedūros paleido namo, tačiau grįžusi vėl pasijutau labai prastai, pradėjo skaudėti nugaros srityje tarp menčių ir sprando, pasidarė silpna. Norėjau šlapintis, tačiau visai negalėjau to padaryti, tuomet pradėjau rimtai panikuoti.
Dėkoju Dievui, kad šalia manęs buvo mano vyras. Jis padėjo nueiti iki tualeto. Vėliau pradėjo silpti kūnas, jaučiau, kad dingsta kojų jėga: pirma kairė, neužilgo ir dešinė“, – apie staigiai prastėjusią savijautą pasakojo Evelina.
Vėliau pradėjo silpti kūnas, jaučiau, kad dingsta kojų jėga.
Moteris parkrito ir vos galėjo atsistoti, o galiausiai ėmė visiškai nejausti kojų. „Nieko nelaukus skambinau mamai (globėjai), pasakiau kad man labai negerai. Sulaukusi jos su valerijono buteliuku, juk galvojo, kad man silpna nuo streso, supratau – kad jau nieko nelieka – tik kviest GMP.
Mane vėl nuvežė į Vilkaviškio ligoninės priėmimo-skubios pagalbos skyrių, kur belaukiant sprendimo netekau ir rankų jėgos. Tuomet buvo tada nuspręsta vežti į LSMUL Kauno klinikas“, – pasakojo dviejų vaikų mama.
Evelina prisimena, kad kovo 5-osios vidurnaktį atsidūrė Kauno klinikose, kur prasidėjo jos gydymas, o vėliau ir pirmosios pastangos gyventi iš naujo.
„Kauno klinikų medikai tiesiog ištraukė mane iš mirties. Pragulėjau reanimacijoje 13 dienų, prijungta prie aparatų. Buvo atlikta daug tyrimų, įvesti tracheostoma, zondas. Prabudusi sunkiai mačiau žmones, tačiau žinojau, kad tai – mano artimieji, šeima ir draugai“, – atvirai pasakojo moteris.
Tuomet Evelina sužinojo savo diagnozę, kurią dar lydėjo kitos gretutinės ligos ir komplikacijos.
„Taip, viskas prasidėjo nuo vėjaraupių, kurie kažkaip „nuėjo“ į organizmo vidų. Pagrindinė mano diagnozė – encefalomielitas. Dabar darau viską, kad galėčiau sveikti, nors visai neseniai dar buvo atliktas MRT tyrimas ir lyg dar rado uždegimų. Jiems irgi dar bus taikomas gydymas, siekiant pašalinti, tačiau pagrindinis dalykas dabar – reabilitacija, kineziterapija, kuri kainuoja labai daug, o finansiškai tai mums neįkandama.
Kauno klinikų medikai tiesiog ištraukė mane iš mirties.
Norint pasiekti rezultatą, tam reikia skirti labai daug laiko, reikia nuolat dirbti“, – aiškino moteris, kuriai ir medikai patarė – visomis išgalėmis kuo daugiau laiko skirti reabilitacijai. Tam šeima įkūrė fondą, leidžiantį norintiems prisidėti prie Evelinos sveikimo.
Visko mokėsi iš naujo
Reanimacijoje Evelina išbuvo kone dvi savaites, o tada laukė labai ilgas sveikimo etapas – ligoninėje praleido kone pusę metų.
„Iš naujo mokiausi judinti rankas, tačiau buvo ir daug skausmo, nevilties bei ašarų. Vis tik, dirbantis personalas buvo nuostabus, rūpinosi manimi ir prižiūrėjo kaip artimą“, – su didžiuliu dėkingumu kalbėjo moteris.
Moteris tikina, kad viso personalo, padėjusio jai labai pamažu pasiekti vieną mažą pergalę po kitos, – niekada nepamirš: mokėsi laikyti galvą, sėdėti, atsisėsti, apsiversti, persėsti į neįgaliojo vežimėlį, išmokti gyventi kitaip.
„Džiaugiuosi, kad šalia visuomet turėjau savo vyrą ir du vaikučius, kurie mane pamatė po ilgo laiko, kai sustiprėjau. Prie sveikimo prisidėjo ir kiti artimieji – buvo kartu kiek galėjo, skaitė knygą, kurios turinys man, tuomet bejėgei, teikė ypatingą viltį, jog viskas įmanoma, kai tiki savimi“, – jautriai pasakojo Evelina.
Moteris tikino, kad labai svarbus buvo ir geriausių draugių palaikymas – jos atvykdavo savo laisvu laiku išvežti į lauką, įkvėpti to nuostabaus oro gurkšnio ar suvalgyti kažką skanaus: „Mano mylimų žmonių palaikymas ir artumas suteikė man jėgų gyventi ir judėti į priekį.“
Rugpjūčio 11 d., atvirauja moteris, namo grįžo visai kita Evelina: „Ši liga kardinaliai pakeitė mano visavertį gyvenimą. Pirmomis dienomis, o gal tiksliau mėnesiais, man buvo siaubingai sunku, kad aš negaliu būti tokia, kokia buvau – rūpintis visais namų reikalais, sportuoti ir pan.“
Vis dėlto, pasak moters, šeima, vaikai ir artimieji labai įkvėpė kovoti, judėti į priekį, ką ji toliau pasiryžusi daryti.
Šiandien Evelina mažais žingsniukais su vaikštyne vaikšto namuose, nusiprausti padeda vyras, tačiau labai po truputį vyksta progresas.
„Negalvojau, kad kažkada teks prašyti pagalbos, tačiau šį kartą man jos tikrai labai reikia, nes mano kūnas pradeda stiprėti. Šiais metais grįžus į pakartotinę RIII reabilitaciją įvyko mano maži pirmieji žingsniai, tačiau reabilitacijos gavau tik 24 dienas, po kurių reikia intensyvaus darbo. Žinoma, aš namie nesėdžiu veltui: su vyru dirbam daug, o tai akivaizdžiai matėsi atvykus į reabilitaciją“, – tikina moteris.
Evelinai būtina važinėti į Kauną pas reabilitologus, kas šeimai yra didžiulis iššūkis, būtent todėl ir prašo pagalbos, nors tai daryti – nelengva: „Pinigai reikalingi judėjimo priemonėms, vizitams pas kineziterapeutą, lokomotyvo terapijai, vaistams ir dar daugybei dalykų.
Gavau patarimą įsteigti savo labdaros ir paramos fondą, nes pažanga didelė ir perspektyvi. Todėl šiuo metu esu gyvenimo kryžkelėje ir prašau Jūsų pagalbos.“
,,Labdaros ir paramos fondas Evelinos kelias“ Sąskaitos Nr: LT737300010202120552 Bankas: Swedbank
BIC/SWIFT: HABALT22
Pavedimo paskirtis: Parama PayPal: @EvelinaValuckiene
