Antrojoje tinklalaidėje „(Ne)retos istorijos“ Andrė Balžekienė kalbina visuomenės sveikatos mokslų daktarę, LSMU sveikatos psichologijos katedros dėstytoją Jolantą Žilinskienę, kuri savo profesinį gyvenimą paskyrė lėtinėmis ligomis sergančiųjų emocinės sveikatos klausimams.
– Kaip susidomėjote šia tema? Kaip lėtinės ligos pateko į jūsų dėmesio lauką?
– Pirmiausia pas mane pačią atėjo lėtinė liga. Nuo vaikystės nemažai laiko praleisdavau ligoninėse ir kadangi buvau vaikas stebėtojas, man kildavo daug klausimų – kodėl vieni vienaip, kiti kitaip reaguoja, kodėl vieni slaugytojai kitaip bendrauja. Jutau, kad nuo to bendravimo ypatumų vienaip ar kitaip žmogus rūpinasi savo sveikata.
Mano viduje nuskambėjo tokia mintis, kad jei aš sugebėsiu įveikti šios ligos iššūkius, aš dirbsiu ligoninėse su lėtinėmis ligomis sergančiais žmonėms. Ir kai dvyliktoje klasėje etikos mokytoja paklausė, kur tu dirbsi kaip psichologė, aš atsakiau, kad su sergančiais vaikais ligoninėje.
Nuo to, ar žmogus gali priimti ligą, vėliau priklauso jo gyvenimo kokybė.
– Su kokiomis ligomis dirbate, ar tarp jų yra pacientų su retomis ligomis?
– Mano psichologės, mokslininkės interesas yra pirmojo tipo diabetas, juo sergantys vaikai, jų šeimos. Domiuosi ir kitomis lėtinėmis ligomis, bendradarbiauju su retų ligų asociacija. Dirbant endokrinologijos skyriuje teko susidurti su įvairiais susirgimais ir matyti, kokius kelia iššūkius retos ligos.
- Pirmoje tinklalaidėje kalbėjome apie momentą, kai yra pranešama retos ligos diagnozė, kad tai yra trauminis momentas. Kas vyksta su žmogaus vidumi ir su jausmais, kai jis sužino apie ligą ir kada su tuo susitaiko?
– Tikrai svarbu apie diagnozę pranešti jautriai, atsakingai, išbūnant su šeima, nes lėtinės ar retos ligos diagnozė yra trauminė patirtis, keičianti gyvenimą. Man yra tekę skaityti kokybinį mokslinį tyrimą, kuriame tyrimo dalyvis rašo, kad ligos diagnozė dalina gyvenimą į dvi dalis – iki ligos ir su liga.
Šokas yra viena iš pirmųjų emocijų, po to neigimas, pyktis, derybos, susitarimo su savimi, su Dievu stadijos, galų gale depresijos stadija, čia svarbu, kad žmogus pajėgia susitaikyti, nes iki to laiko psichika ginasi nuo tos realybės, nes ji yra gana skausminga. Vidinis skausmas paliečia, svarbu jame išbūti. Po to ieškome, kaip toliau su tuo gyventi. Žmogus pradeda priimti ir mokytis gyventi su nauja realybe. Aš nelinkusi vartoti sąvokos „susitaiko“, o geriau „priima“, nes pacientas mokosi gyventi su ta liga.
– Ar įmanoma nugyventi gyvenimą nepriėmus diagnozės?
– Labai liūdna, bet turiu pripažinti, kad mano darbo lauke dažniau atsiduria žmonės, kuriems sudėtinga priimti tą realybę ir galima nugyventi gyvenimą taip ir nepriėmus. Žmogus tik taip gali išbūti, nėra lengva priimti. Tai lemia daug faktorių – koks žmogus yra kaip asmenybė, jo emocinis, kognityvinis intelektas, streso įveikimo strategijos, žinios, vertybės. Taip pat ir aplinka, kiek ji geranoriška, palaikanti, kokie specialistai aplink. Nuo to, ar žmogus gali priimti ligą, vėliau priklauso jo gyvenimo kokybė.
– Ar teisingai suprantu, kad jei pacientas nepriima naujos realybės, liga veikiama į blogąją pusę?
– Ne į gerąją, ir tai labai veikia pačią ligą. Labai svarbu, ar žmogus priima su liga keliamus iššūkius, gydymą, procedūras, gyvenimo būdą. Tai – procesas. Ir norisi pasakyti tą frazę, kad augančios žolės nepatempsi ir kiekviena žolė skirtingai auga, priklausomai, kiek saulės, kiek vandens, kiek maisto medžiagų gauna.
Taip pat sureaguosiu ir į pasakymą „Sveikame kūne – sveika siela“. Man norisi pasakyti, kad tai abipusė priklausomybė, kad būtų sveikas kūnas svarbi ir sveika siela. Kalbant apie sveikumą svarbu priimti, kad sveikata nuolat kinta, priklausomai nuo amžiaus, aplinkos, oro. Ir taip pat su žmogaus psichika, siela, priklausomai nuo to, kokia jo realybė, žmogaus psichikos sveikata gali keistis. Vienu momentu ji gali būti sveikesnė, kitu – labiau pažeidžiama ir tai yra natūralu. Kalbant apie sveikatą norisi sąvokos „pakankamai“. Esant tam tikroms aplinkybėms aš galiu būti pakankamai psichologiškai, psichiškai, fiziškai sveikas. Priimant sąlygas, ribas, kurios man yra duotos.
Nepaisant to, kad mano sveikata silpnesnė, aš vis viena esu toks pat vertingas kaip ir tie žmonės, kurie pasižymi geresne sveikata. Mano prigimtinė vertė yra nečingyjama ir tokia pati kaip kitų žmonių.
Gyvename tokiu laiku, kai akcentuojamas tobulumas, tobulas kūnas, tobula siela. Tai tikrai nėra lengva, o kelia daug iššūkių. Tame išbūti padeda nuolankumas, priėmimas savęs kaip pažeidžiamo, kaip riboto ir supratimas, kad nepaisant to, kad mano sveikata silpnesnė, kad aš dažniau išgyvenu nemalonių jausmų, nes turių daug iššūkių, aš vis viena esu toks pat vertingas kaip ir tie žmonės, kurie pasižymi geresne sveikata. Mano prigimtinė vertė yra nečingyjama ir tokia pati kaip kitų žmonių.
– Kaip žmogui išsiugdyti tą jausmą?
– Jei tai yra suaugęs žmogus – keičiant vidinę kalbą. O vaikams svarbu girdėti, kad juos besąlygiškai myli, kad jie svarbūs, brangūs tėvams. Meilės kalba formuoja jausmą, kad aš esu vertingas.
Visą interviu žiūrėkite čia:
Temos: Retos ligos, „(Ne)retos istorijos“
