Šis šališkas požiūris ir stereotipai yra analizuojami naujojoje neuromokslininkės Ginos Rippon knygoje, o kelis klausimus jai apie būtent moterų ir mergaičių autizmą uždavė CNN.
G. Rippon, Astono smegenų centro Birmingeme profesorė emeritė, tiria, kaip ir kodėl mokslininkai bei gydytojai iki šiol sistemingai nepakankamai vertino moterų ir mergaičių autizmą.
2024 m. atliktoje apžvalgoje G.Rippon nustatė, kad iš daugiau kaip 120 jos nagrinėtų autizmo tyrimų beveik 70 proc. buvo atliekami tik su vyrais arba juose dalyvavo labai nedaug moterų. Jos teigimu, iš 4 000 šių tyrimų dalyvių, moterys sudarė tik 10 proc.
G.Rippon teigė, kad ją pribloškė tai, kad ji ir jos kolegos iš esmės neteisingai suprato mergaičių ir moterų autizmo pobūdį.
Anot neuromokslininkės, dar visai neseniai vyravo įsitikinimas, kad autizmas yra vyrų problema. Dėl to išaugo didelė autizmo diagnostikos pramonė, kuri patikimai parodo, ar vaikas serga autizmu. Tačiau buvo žiūrima tik į berniukams būdingą elgesį. Jei atsirasdavo mergaičių, kurių elgesys būdavo panašiai sutrikęs, mintis, kad tai gali būti autizmas, tiesiog nekildavo.
Tokiam neurologui kaip aš, norinčiam ištirti moterų autizmą, nebūtų pavykę rasti nė vienos moters, kuriai būtų buvęs diagnozuotas autizmas. Mūsų sąmonėje įsitvirtino mintis: „Gerai, tai vyrų problema, todėl turbūt geriau tirti tik vyrus“.
Mūsų sąmonėje įsitvirtino mintis: „Gerai, tai vyrų problema, todėl turbūt geriau tirti tik vyrus“.
„Nėra jokio autizmo biomarkerio – nėra patogios rentgeno nuotraukos ar kokio nors fizinio testo, kuriuo galėtume diagnozuoti autizmą. Vietoj to yra daugybė įvairių elgesio būdų, kurie per daugelį metų buvo nustatyti kaip būdingi autizmu sergantiems vaikams. Tačiau visa tai pagrįsta tuo, kaip tai išreiškia berniukai“, – interviu kalbėjo medikė.
Anot jos, Kevinas Pelphrey – vienas geriausių autizmo tyrėjų pasaulyje, turi du autistiškus vaikus – vieną mergaitę, kitą berniuką: „Jo žmona pasakojo, kaip jiems buvo sunku diagnozuoti dukros ligą. Atrodytų, kad jie žino, apie ką kalba, tačiau jų dukters diagnozė buvo atmesta visais būdais. Specialistai sakydavo: „Ji drovi, išaugs iš to“.
Kodėl ekspertams taip sunku nustatyti mergaičių autizmą?
G. Rippon įsitikinimu, tai – klasikinis patvirtinimo šališkumas.
Mokslininkai, kaip pasakojo ekspertė, mokytojams pateikdavo identiškus hipotetinius scenarijus, sakydami: „Šis vaikas klasėje susiduria su tokiomis problemomis, tad ar manote, kad šis vaikas gali sirgti autizmu? Ar manote, kad šiam vaikui gali reikėti specialios pagalbos?“ Mokytojai daug dažniau teigiamai atsakė, kad vaikas serga autizmu ir kad jam reikia pagalbos, jei vaikas buvo vardu Džekas, nei jei vaikas buvo vardu Chloja.“
Vaikų, sergančių autizmu, elgesio skirtumai išryškėja anksti. Būtent tada mokytojai, turintys didelę patirtį dirbant su daug įvairesniais vaikais, turėtų gebėti pasakyti: „Toks elgesys yra neįprastas. Manau, kad turėtume jį tirti.“
Antra, kaip tikino neuromokslininkė, autizmas mergaitėms ir berniukams pasireiškia skirtingai. Mergaitės, kurios patiria tam tikrų sunkumų, labai dažnai internalizuoja savo problemas. „Jos tampa uždaros ir drovios, stovi kampe, nebendrauja su kitais vaikais. Jei turite vaikų, kurie yra drovūs ir tylūs, ramiai stovi kampe, jūs net nepagalvosite, kad tai yra problema. Jei turite vaikų, kurie elgiasi agresyviai daužydami galvą į stalą ar spardydami kojomis, o tai labiau būdinga berniukams, manysite, kad reiki į tai atsižvelgti.“
Trečiasis aspektas – yra aiškių įrodymų, kad mergaitės stengiasi užmaskuoti, paslėpti ar užmaskuoti savo problemas. Tai atsitinka labai anksti, sulaukus 4–5 metų. Jei rasite tinkamą būdą užduoti joms klausimus, jos sakys: „Kiti klasės žmonės mano, kad esu keista. Aš bandau išsiaiškinti, kodėl jie mano, kad esu keista ir stengiuosi nesielgti keistai“. Šiuos vaikus G.Rippon vadina chameleonais.
Jos tampa uždaros ir drovios, stovi kampe, nebendrauja su kitais vaikais.
Tai nieko naujo. XX a. devintajame dešimtmetyje mokslininkė daktarė Lorna Wing, iš dalies atsakinga už autizmo sąvokos išplėtimą, sakė: „Galbūt mergaitės tiesiog geriau užmaskuoja savo problemas?“ ir „Galbūt mergaitės anksčiau išmoksta geriau elgtis?“. Mergaitėms socialiai nepriimtina elgtis netinkamai, todėl jos to nedaro.
Paklausta, kaip medicina gali prisidėti prie lengvesnio vaikų gydymo ar tyrimų, pirmiausia, G. Rippon tikino, kad nėra farmacinių sprendimų mažiems vaikams gerbėja: „Iš dalies dėl to, kad mūsų smegenys yra labai plastiškos. Autistiškiems vaikams būdingi miego sutrikimai ir virškinamojo trakto sutrikimai, o negydomi jie gali trukdyti socialinei veiklai.
Be to, daug ko, susijusio su autizmu, negalima gydyti. Daugelis autistų elgesio sunkumų yra šalutinis autizmo poveikis; jie labai nerimauja, nes nežino, kaip elgtis socialinėse situacijose, o ne todėl, kad jiems reikia vaistų nuo nerimo.“
