Netikėta žinia apie vėžį
Stasys Maraula, pasakodamas apie savo ligą, pabrėžia, kad jo gyvenimo patirtis parodė, jog yra medikų, kuriems gali dėkoti už gyvybę ir darbus, bet yra ir tokių, kurių aplaidumas priveda prie ligų. Anot pašnekovo, jis net dokumentais galėtų įrodyti, kad onkologinė liga arba jos pradžia buvo pražiūrėta. Pasakojimu vyras nusikelia į 2021 metų rudenį, kai prasidėjo bene rimčiausias jo sveikatos iššūkis.
„Dar dabar pamenu, kaip patekau į ligoninę su pilvo skausmais. Pirmą sykį nenustatė nieko – išrašė vaistų ir paleido namo, o pasikartojus panašiems skausmas po mėnesio jau paguldė į ligoninę ir nustatė, kad man – ūmus pankreatitas, kitaip tariant – kasos uždegimas. Nors ir pats po to domėjausi, kad po to tokios diagnozės ligoninėje turi gydyti dvi savaites, mane iš ligoninės tiesiog išvarė“, – pasakojo pacientas.
Stasys pasakoja, kad tyrimai buvo padaryti, pagalba suteikta, paklausė – ar dabar jau nebeskauda ir liepė kreiptis pas gastroenterologą. „Registravausi tada privačiai pas gastroenterologą į Klaipėdą, nes Šilutėje jo tiesiog nėra. Buvo vienas, bet tuomet – kovido laiku, jį buvo pasiuntę į kovidinį skyrių.
Nuvykus pas gastroenterologą, Stasiui buvo atlikti išsamūs tyrimai, vyras buvo siųstas ir į valstybines įstaiga, kol galiausiai ant kasos aptikta cista: „Kaip rašo ligos istorijoje, kad tai buvo dėl lėtinio pankreatito. Tuomet man buvo pasakyta, kad ta cista – nieko baisaus. Išrašė vaistų ir rekomendavo atvažiuoti tyrimui po pusės metų. Nežinau, ar čia tokia tvarka, ar taupomi pinigai Valstybinės ligonių kasos, bet kai po šešių mėnesių atvažiavau, man diagnozavo trečios stadijos kasos vėžį.“
Vyras svarsto – kas būtų, jei, pavyzdžiui, tyrimai būtų atlikti anksčiau, sakykime, po trijų mėnesių. „Gal būtų radę pirmos stadijos vėžį. Aš vėliau paskaičiau, kad daugeliu atveju cista pavirsta į auglį, kuris kone visada būna piktybinis. Gydytoja tada nusprendė, kad auglį reikia operuoti“, – pasakojo Stasys, pridurdamas, kad nors gydytoja buvo labai gera, bet apie vėžį jį informavo lyg atsitiktinai – įvardijo ligą, liepė gultis į ligoninę ir operuotis.
Pašnekovas tikina, kad medikė surado jam gydytoją, kuris sutiko atlikti operaciją, taigi vyras labai dėkingas pilvo chirurgui Giedriui Kupriui. Stasiui pašalino pusę kasos ir medikas paskyrė chemoterapiją. Anot vyro, tada prasidėjo dar kita istorija.
„Nežinau, ar visur tokia tvarka, bet Klaipėdoje taip – reikėjo susisiekti su atvejo vadybininku parodyti siuntimus, dokumentus. Susisiekti iš pradžių nepavyko, bet galiausiai man paskyrė gydytoją. Ir čia yra tipinė situacija, kaip blogai būtų, jei negalėtume pasirinkti gydytojo, ką dabar nori padaryti.
Jeigu mane dar kartą pas šitą gydytoją, kuriai paskyrė iš pradžių, mane paskirtų, aš niekur neičiau – likčiau gulėti lovoje. Ji man paskyrė 8 chemoterapijos seansus, bet po trečiojo aš jau nepaėjau kojomis. Aš tuomet gal kiek be reikalo įsiaudrinau, bet tuomet man pakvietė kitą gydytoją, kuriai pasakiau, kad nebenoriu chemoterapijos, nes liksiu be kojų – gulėsiu kaip daržovė.
Tuomet ta gydytoja pažiūrėjo anosios paskyrimus ir jai išsprūdo „Na, čia dabar, su tokia doze ir arklį galima užmušti“. JI man paaiškino, kas yra. Sulašino dar vaistų, siekiant atskiesti ir sumažinti poveikį, nes likau beveik be kojų, o tada patarė pasikeisti gydytoją. Tai įsivaizduokite, jei patys gydytojai tai supranta“, – retoriškai klausia Stasys.
Vėliau, atrodė, kad gal viskas bus gerai, tačiau atliekant profilaktinius tyrimus po 3-4 mėn. ant Stasio kasos vėl buvo rasta cista. „Tada aš registravausi pas tokią Vaidą Gedamininienę, kuriai ir esu be galo dėkingas šiandien. Iš pažiūros, gal kuris pasakytų, kad ši medikė tiesiog gerai atlieka savo darbą, bet kai pažiūri į kontekstą, kaip dirba kiti, supranti, kad ji yra ir žmogus, ir gydytoja iš didžiosios raidės“, – kalbėjo Stasys.
Pasak jo, pirmiausia, medikė labai suprantamai paaiškino – kas nutiko, kaip kas veikia, kokių reikėtų procedūrų: „Beje, kas dar nustebino, kad aš lankiausi pas ją pusę metų, bet nei vieno sykio man neteko ilgai laukti, kaip tekdavo prie kitų gydytojų kabinetų. Ji tiesiog nuostabiai dirba savo darbą.“
„Lenkiu galvą“
Tuomet, kai Stasiui nustatė antrą kasos cistą, pirmąjį kartą jį operavęs chirurgas atsisakė dar kartą atlikti operaciją: „Jis tiesiog pasakė, kad daugiau pjauti kasos negali.“
Vyras pasakoja, kad tada visiškai nuleido rankas ir psichologinė būklė buvo labai sunki. Pacientui atrodė, kad tiesiog – jau viskas. „Suprantu, kad gal truputį praskydau tuomet, bet nuėjau pas minėtą gydytoją V. Gedaminienę. Ji pradėjo mane raminti kaip mažą vaiką. Guodė, tikino, kad neverta nuleisti rankų, galbūt atsiras kitas medikas, kuris sutiks operuoti. Ji pažadėjo pasikviesti gydytojų konsiliumą ir pasitarti – ką daryti“, – aiškino Stasys, prisiminęs, kad per tą laiką dar buvo atlikta ir pakartotinių tyrimų.
Galiausiai, gydytoja mane įkalbėjo ne tik chemoterapijai, bet ir operacijai
Per tą konsiliumą, anot vyro, kažkuris iš medikų pamatė, kad Stasio skrandyje yra nykščio didumo auglys. „Vienu žodžiu, kasos vėžys nukeliavo į skrandį. Bet man atrodė, nors medikai vėl sakė, kad ir tai galima operuoti, kad čia jau pabaiga. Nenorėjau nieko. Aš galvojau – tai kokia prasmė? Operuosime skrandį, o kasos ne, tai kokia prasmė, jei ten liks? Nors sakiau, kad nenoriu chemoterapijos, bet V. Gedaminienė mane įkalbėjo ir patikino, kad bus paskaičiuota gerai. Mūsų tikslas buvo kažkiek tą vėžį pristabdyti. Galiausiai, gydytoja mane įkalbėjo ne tik chemoterapijai, bet ir operacijai“, – nusijuokia Stasys.
Nors šiandien ir liko onkologinio gydymo pasekmių – Stasiui išsivystė kojų polineuropatija, vyras tikina, kad labiausiai už viską dėkoja gydytojai V. Gedaminienei.
„Tai nėra gydytoja iš didžiosios raidės, tai gydytoja su visomis didžiosiomis raidėmis. Ir ji nėra tik onkologė. Ji viename yra visi tie, kuriuos pagal galiojančias tvarkas per ketverius ligos metus lyg ir turėjau sutikt.
Pradedant atvejo vadybininku, psichologu, dietologu, neurologu ir kuo tik benorėtum.
Kai atsirado vėžys ir skrandyje, aš jau buvau nuleidęs rankas, pasidaviau. Nepasidavė tik GEDAMINIENĖ. Kažkaip sureguliavo chemoterapiją, kad kojos daugiau nesilptų, suorganizavo gydytojų konsiliumą ir, svarbiausia, sugebėjo įkalbėt mane dar vienai operacijai.
Dar vienas ačiū gyd. Kupriui, bet čia ne apie jį. Prisimenu, likus dienai iki operacijos nuėjau pas V. Gedaminienę ir pareiškiau, kad nesioperuosiu, bijau ir pan. Turbūt geriau nei jai nebūtų pavykę jokiam psichologui. Kitą dieną drąsiai atsiguliau ant operacinio stalo. Ir štai jau greit du metai, kai aš nebematau savo GYDYTOJOS. Gal aš nedėkingas, bet juk geriausi gydytojai yra kaip tik tie, kurių mums antrą kartą neprireikia. Lenkiu savo žilą galvą prieš VAIDĄ GEDAMINIENĘ.“
Padėkos gydytojams projektą „Ačiū medikams“ globoja „Berlin Chemie“.
