Sekite 15min Google
Nors jos dar laukia ilgas gydymosi kelias ir niekas nežino, kiek tai sugrąžins prieš tragediją turėto gyvenimo, Eglė nepraranda vilties, pozityvumo ir šypsenos veide. Susitaikyti jai tenka ir su tuo, kad skausmas tapo nuolatiniu jos palydovu. Nepaisant visko, ji visuomet liks dėkinga kiekvienam, kurį sutiko šiame nelengvų išbandymų etape. O jame tenka iš naujo mokytis gyventi kitokį gyvenimą nei buvo iki šiol.
Patyrė daugybę sunkių sužalojimų
„Turbūt Alytuje besigydydama praėjau pusė ligoninės ir čia patyriau tiek daug žmogiškumo, empatijos, o tuo metu to man labiausiai reikėjo. Lygiai taip pat jaučiausi ir Respublikinėje Šiaulių ligoninėje. Niekada nepamiršiu, kai iš Šiaulių mane perkėlė į Alytaus Reanimacijos – intensyvios terapijos skyrių, kur vežant koridoriumi, prie manęs priėjo darbuotoja, kuri tiesiog paglostė man veidą. Per tuos tris mėnesius ligoninėse šalia manęs buvo tiek daug žmonių, kad kiekvienam jų norėčiau asmeniškai padėkoti“, – savo pasakojimą pradėjo Eglė.
Lemtingas įvykis, apvertęs Eglės gyvenimą aukštyn kojomis, įvyko gegužės 21 dieną Radviliškio rajone. Nukritus nedideliam privačiam lėktuvui, jo pilotas žuvo, o kartu skridusi Eglė patyrė daugybę kūno sužalojimų – juosmens slankstelio, šeivikaulio, šonkaulio, žastikaulio lūžiai, o pastarasis pažeidė nervą, dėl kurio dabar moteris negali valdyti dešinės rankos. Dėl patirtų sužalojimų ji ilgą laiką negalėjo nei vaikščioti, nei sėdėti. Po aviakatastrofos ji buvo atgabenta į Respublikinę Šiaulių ligoninę, kur buvo operuota. Po savaitės pacientę perkėlė į Alytaus ligoninę.
Alytuje – gydymas įvairiuose skyriuose
Čia ji buvo gydoma Reanimacijos ir intensyviosios terapijos, Traumatologijos ortopedijos, Chirurgijos, Slaugos ir palaikomojo gydymo, Geriatrijos, Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuose.
Alytaus medikams teko operuoti Eglės koją. Tai atliko gydytojai ortopedai traumatologai Arūnas Marcinkus ir Virgilijus Leketas.
Daugiausia laiko – apie mėnesį – pacientė praleido Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje. Čia ja rūpinosi gydytoja Rasa Kariniauskienė.
„Ji man buvo didžiausias šviesulys ligoninėje, dėl manęs darė daugiau negu gali daryti, rūpinosi ir ne tik kaip gydytoja, bet ir žmogus. Joje – tiek daug empatijos ir profesionalumo. Pamenu, kai į šį skyrių važiavau verkdama, nes buvo labai baisu, visi bijo šio gandais apipinto skyriaus. Bet dabar iš ten man liko didžiausi sentimentai. Būtent slaugoj mane po operacijų ir ilgo gydymo pirmą kartą pasodino“, – geriausiomis akimirkomis ligoninėje dalijosi Eglė. Po to jai teko gulėti Geriatrijos skyriuje, o galiausiai, kai buvo gautas gydytojų traumatologų leidimas bandyti stotis ant kojų, pacientė buvo perkelta į Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyrių.
Taip pat visą Alytaus ligoninėje praleistą laiką gydymo kelyje Eglę lydėjo keturi kineziterapeutai.
Eglės pirmieji žingsniai kartu su kineziterapeute Jūrate Sieniukevičiene (dešinėje).
„Mes dažnai padėkojame gydytojams, tačiau šioje trijų mėnesių kelionėje su manimi buvo ir slaugytojai, jų padėjėjai, valytojai. Kai atsiduri tokioje situacijoje, kai negali būti savarankiškas ir negali savimi pasirūpinti, tai būtent šie žmonės yra arčiausiai ir visur lydi kiekvieną dieną. Kiekvienas pakalbinimas, paklausimas, kai negali judėti ir tik guli žiūrėdamas į lubas, yra aukso vertės. Nuoširdžiausias ačiū jiems visiems. Dėkoju ir ligoninės pavaduotojui Jonui Lazauskui, kuris rūpinosi visais organizaciniais reikalais. Nė akimirką nebuvau palikta likimo valiai. O visų geriausia šios trijų mėnesių kelionės akimirka buvo, kai iš ligoninės išėjau savomis kojomis. Tai buvo tarsi stebuklas. Alytaus ligoninė tikrai pastatė mane ant kojų. Verkiau, nes buvo sunku išsiskirti su tais, kurie tuos tris mėnesius man buvo lyg šeima“, – apie tai pasakodama iki šiol graudinasi Eglė.
Visada liks dėkinga
Taip, ji dar nevaikšto taip, kaip anksčiau. Taip, ji kenčia didelius skausmus. Ir taip, ateity jos dar laukia ilgas gydymosi kelias. Deja, niekas nežino, koks jis bus ir kokį rezultatą pavyks pasiekti, tačiau Eglė nepraranda vilties ir tikėjimo, o nuo jos veido nedingsta šypsena.
Net blogiausiomis akimirkomis pacientė nenustojo šypsotis visiems, kurie buvo aplink ją, nes tą akimirką tik taip galėjo išreikšti dėkingumą.
„Žinau, kad niekada jau nebebūsiu tokia, kokia buvau iki avarijos. Nežinau, ar kada nors galėsiu valdyti savo dešinę ranką. Laukia daug iššūkių. Visada šalia buvo ir mano šeima – vyras, tėvai, sesuo. Tie iššūkiai labai palietė ir juos. Visiems dabar tenka mokytis gyventi kitaip,bet žinau viena – likau gyva, kvėpuoju ir toliau kabinuosi į gyvenimą. Dar kartą pasikartosiu – už visa tai visada būsiu dėkinga likimui, abiejų ligoninių personalui ir mano šeimai“, – pabrėžė Eglė.
