Šiandien jo kova – visai kitokia. Ne dėl valstybės, o dėl savęs – prieš progresuojančią neurologinę Parkinsono ligą, kuri, kaip pats sako, „po truputį atima gyvenimą“.
„Jeigu kariuomenė būtų likusi – nežinau, kas šiandien būtų Lietuvoje“
Papasakoti visą 78 metų G.Šerkšnio biografiją vieno straipsnio neužtektų, ir ji tikrai galėtų pasitarnauti rašant nepriklausomos Lietuvos istorijos vadovėlį. Priežastis – savo veikla jis prisidėjo prie svarbiausių Lietuvos įvykių: buvo LR Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras, Valstybės atkūrimo komisijos pirmininkas, užsienio reikalų viceministras, ministras be portfelio, Valstybės derybų su Rusijos Federacija dėl kariuomenės išvedimo delegacijos koordinatorius ir narys, pasiruošimo deryboms su Europos Sąjunga dėl narystės delegacijos vadovas, derybų su Šventuoju sostu delegacijos vadovas, Lietuvos nuolatinis atstovas Jungtinėse Tautose, Lietuvos Respublikos nuolatinis atstovas prie Europos Tarybos Strasbūre ir t. t.
Paklaustas, kaip pats pristatytų, G.Šerkšnys nevardija titulų, o pradeda nuo to, kas jam atrodo reikšmingiausia.
„Nežinau, kurios veiklos svarbiausios. Bet kariuomenės išvedimas – tikrai viena iš jų. Jeigu šiandien Lietuvoje vis dar būtų Rusijos kariuomenė, aš net nežinau, kaip čia viskas galėtų atrodyti“, – pradedame pokalbį apie jo veiklą.
Kalbamės, kad scenarijus galėjo būti panašus į Ukrainos, o gal net sudėtingesnis. Visa laimė, kad tai tik teoriniai pasvarstymai – Rusijos kariuomenė buvo priversta palikti Lietuvą.
Vėliau G.Šerkšnio biografijoje sekė dar vienas strateginis etapas – Lietuvos pasirengimas narystei Europos Sąjungoje. 1997-aisiais, grįžęs į Vyriausybę, jis buvo atsakingas už šį procesą – nuo supratimo, kas yra ES, iki realaus pasirengimo deryboms.
„Reikėjo viską susidėlioti nuo nulio – ir institucijų lygmeniu, ir politiniu. Tai buvo didžiulis darbas“, – prisimena pašnekovas.
Vieno dramatiškiausių pasaulio įvykių liudininkas
Vėliau jis sulaukė naujo darbo pasiūlymo, tiksliau – net dviejų, ir galėjo rinktis kryptį – Niujorkas arba Maskva. Kaip pats sako, Maskva jam, prisidėjusiam prie Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos, galėjo būti pavojinga. Diplomatinė karjera nuvedė į Niujorką, kur jis dirbo Lietuvos atstovybėje prie Jungtinių Tautų (JT) ir neplanuotai tapo vieno dramatiškiausių pasaulio įvykių liudininku.
„Tą dieną turėjo prasidėti Generalinė Asamblėja. Mes buvome JT būstinėje, Manhetene, tradiciškai iš ryto vyko Maldos pusryčiai, kuriuose dalyvavo visi JT ambasadoriai. Nežinojome, kas vyksta šalia mūsų. Tik išėję į koridorių pamatėme – vienas Pasaulio prekybos centro bokštas jau sugriuvęs, kitas dar stovi...“, – prisimena siaubo kupinas akimirkas G.Šerkšnys.
Tai buvo 2001 metų rugsėjo 11-oji. Penktą lėktuvą buvo planuota nukreipti į JT pastatą.
Pasak pašnekovo, dar kelis mėnesius ore tvyrojęs dulkių, degėsių kvapas galėjo turėti įtakos vėlesnėms jo sveikatos problemoms.
Draugystė su Kabulo universiteto profesoriumi, Afganistano ambasadoriumi įnešė naujų pokyčių į G.Šerkšnio biografiją ir paskatino Niujorką iškeisti į Afganistano kaimus. Naujos jo pareigos buvo – URM ambasadorius ypatingiems pavedimams, vėliau – Lietuvos specialiosios misijos Afganistane vadovas, Lietuvos pagalbos Afganistanui koordinatorius.
„O paskui – Strasbūras. Jis iki šiol išlieka mano mylimas miestas“, – tęsia pasakojimą G.Šerkšnys, nuo 2008 metų dirbęs Respublikos Nuolatiniu atstovu prie Europos Tarybos Strasbūre.
Liga, kuri pamažu atima iš žmogaus jo gyvenimą
Tiesa, Strasbūras susijęs ne tik su maloniais prisiminimais. Būtent šiame mieste, būdamas kiek daugiau nei 60-ies, jis pajuto pirmuosius Parkinsono ligos požymius.
Viskas prasidėjo labai keistai – netekau uoslės, paskui kartais nutikdavo taip, negaliu pradėti kalbėti.
„Viskas prasidėjo labai keistai – netekau uoslės, paskui kartais nutikdavo taip, negaliu pradėti kalbėti, neištariu jokio garso. Tai buvo labai nepatogu per oficialius susitikimus. Paskui pradėjo skaudėti kairį petį. Galvojau, čia nuo kritimo, susitrenkiau. Gydytojai Strasbūre patikrino, apžiūrėjo, sako, viskas gerai. Bet po truputį neaiškių požymių radosi vis daugiau, pradėjo strigti eisena“, – prisimena pirmuosius ligos požymius pašnekovas.
Parkinsono ligą sau jis diagnozavo pats, remdamasi internete pateikta informacija. Pravertė studijuojant Kauno medicinos institute įgytos žinios – baigė biofizikos specialybę. Sulaukęs 65-erių, išėjęs į pensiją grįžo į Lietuvą ir nedelsdamas kreipėsi į medikus. Šie patvirtino jo paties nustatytą diagnozę, paskyrė gydymą. Sako, liga nepastebimai galėjo prasidėti apie 2000-2001-uosius metus, o jos priežastys taip ir liko neaiškios.
Šiandien G.Šerkšnio gyvenimas gerokai ramesnis, ir kartu – sudėtingesnis. Nors ir gydoma, liga progresuoja. Kartu su ja – ir gyvenimo pokyčiai. Pasak pašnekovo, kasdienybė iš esmės pasikeitė. Nors jis dar gali pasirūpinti savimi, tai reikalauja vis daugiau pastangų.
„Liga kerta per silpniausias vietas. Ir motoriniai reiškiniai nėra patys blogiausi, daug sunkiau dėl kitų varginančių sveikatos problemų. Nepaisant to, kad kasdien išgeriu dvidešimt tablečių“, – pasakoja pašnekovas.
Praėjus pusvalandžiui po eilinės vaistų dozės, savijauta kiek pagerėja, bet po trijų valandų jų veikimas baigiasi ir reikia kitos.
„Judėjimas ribotas – vaikštau po namus, turime šalia tokį sodelį, išeinu į jį pasivaikščioti, dar nueinu į artimiausią parduotuvę, esančią už trijų šimtų metrų. Gerai, kad savo laiku prisikeliavau, dabar jau galiu ir namuose pasėdėti“, – liūdnai juokauja signataras.
Net vairavimas, kuris daugelį metų buvo įprasta kasdienybės dalis, tampa rizika. „Gydytojai pasakė – geriau nevairuoti.“ Tai smulkūs dalykai, bet būtent iš jų susideda gyvenimas. Ir būtent jie nyksta pirmiausia. Parkinsono liga neatima visko iš karto, ji veikia lėtai, bet užtikrintai progresuoja ir palieka vis mažiau galimybių normaliai judėti, ir tai, kas anksčiau buvo savaime suprantama, tampa iššūkiu.
Pasak pašnekovo, vis dažniau tenka susitaikyti su mintimi, kad kai kurie dalykai – jau praeityje. Kalbėti apie savo ligą sako ryžęsis, nes norėjo, kad būtų atkreiptas dėmesys į ją, į sergančius žmones. „Darau tai ne dėl savęs, nesiekiu išsiskirti, noriu padėti kitiems“, – aiškina jis.
Iš kitos pusės – akivaizdu, kad ligos nuslėpti nepavyks.
Liga kerta per silpniausias vietas.
„Parkinsono liga keičia žmogų, keičia jo veidą – šis tampa kaip negyvas, be išraiškos. Kartais sunku suprasti, ką sakau. Štai ir dabar, kalbuosi su jumis telefonu ir svyruoju į visas puses“, – atvirauja G.Šerkšnys.
Žmogus, kuris buvo viešumoje, šiandien renkasi pasitraukti. Ne todėl, kad neturi ką pasakyti, o dėl to, kad kūnas ima diktuoti sąlygas.
„Pranešiau Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubui, kad nebegaliu važiuoti į susitikimus su mokiniais. Nenoriu, kad vaikai matytų mane tokį, nenoriu gadinti signataro įvaizdžio“, – prisipažįsta pašnekovas.
Kadaise G.Šerkšnys sprendė klausimus, nuo kurių priklausė valstybės likimas. Šiandien jo kova – tyli, nematoma ir kasdienė. Su Parkinsono liga.
Gydymas yra, bet ne visiems prieinamas
G.Šerkšnio istorija toli gražu ne vienintelė. Lietuvoje Parkinsono liga serga apie 10 tūkst. žmonių, ir šis skaičius auga, suserga vis jaunesni žmonės. Tai progresuojanti neurologinė liga, kuri pažeidžia judesių kontrolę dėl dopamino trūkumo smegenyse.
„Parkinsono liga – tai ne tik drebėjimas. Tai kompleksinė, visas žmogaus gyvenimo sritis veikianti liga, kuri palaipsniui riboja judėjimą, savarankiškumą ir gebėjimą dirbti. Ji keičia ne tik paciento, bet ir jo artimųjų kasdienybę“, – sako Vilniaus universiteto mokslininkė, VUL Santaros klinikų Parkinsono ligos, distonijų ir kitų judėjimo sutrikimų koordinacinio centro vadovė, neurologė dr. Rūta Kaladytė Lokominienė.
Liga progresuoja neišvengiamai. Iš pradžių simptomai gali būti beveik nepastebimi – miego sutrikimai, nuotaikos pokyčiai ar uoslės silpnėjimas. Vėliau atsiranda judėjimo sutrikimai, koordinacijos problemos, o pažengusiose stadijose žmogui gali prireikti nuolatinės priežiūros.
Liga paliečia ne tik patį pacientą, bet ir jo artimuosius. Didėja slaugos poreikis, mažėja darbingumas, auga ekonominė našta. Parkinsono ligai gydyti skiriama vaistų, taikomos reabilitacijos ir chirurginės priemonės. Kadangi sergant pažengusia Parkinsono liga sutrinka virškinimo trakto motorika (sulėtėja skrandžio ir žarnyno išsituštinimas, ilgainiui pablogėja rijimas), todėl geriami vaistai sunkiau patenka į organizmą, jų veikimas gerokai sulėtėja, susilpnėja ir nebeduoda norimo rezultato – motorinių ir nemotorinių simptomų kontrolės.
Šiuolaikinė medicina siūlo efektyvius sprendimus: be įprastų geriamųjų vaistų, kai kurios vaistinės medžiagos gali būti sušvirkščiamos po oda, pateikiamos pleistro pavidalu arba įkvepiamos inhaliatoriaus pagalba, o pažengusių stadijų pacientams taikomi ir inovatyvūs intervenciniai gydymo metodai – gilioji smegenų stimuliacija ir nuolatinio vaistų teikimo sistemos (infuzija pompos pagalba po oda ar tiesiogiai į žarnyną), leidžiančios stabiliau kontroliuoti simptomus.
Pasak dr. R.Kaladytės Lokominienės, intervenciniai metodai parenkami individualiai: kai kuriems pacientams negalima taikyti giliosios smegenų stimuliacijos, tuomet vaistų infuzijos pompos pavidalu tampa vienintele alternatyva pagerinti gyvenimo kokybę. Deja, Lietuvoje nuolatinės vaistų nuo Parkinsono ligos infuzijos metodai vis dar neprieinami, nors yra registruoti jau ilgiau nei dešimtmetį ir naudojami tiek Europos Sąjungoje, tiek ir mūsų kaimyninėse šalyse.
„Paradoksalu, kad yra metodų, kurie galėtų efektyviai valdyti ligos progresavimą ir pagerinti pacientų būklę, tačiau jie neprieinami dėl finansinių priežasčių“, – sako neurologė.
Būtent todėl Parkinsono liga tampa ne tik medicinine, bet ir socialine problema.
G.Šerkšnio atvejis šią problemą parodo itin aiškiai. Žmogus, kuris prisidėjo prie Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės įtvirtinimo, šiandien pats kovoja už galimybę kuo ilgiau išlikti laisvu ir nepriklausomu nuo kitų pagalbos.
Ir tai – kova, kurioje, kaip jis pats sako, „ne visada laimi žmogus“.
