Sekite 15min Google
„Facebook“ tinkle platinamame įraše gretinant skirtingų laikotarpių statistinius duomenis, abejojama medicinos, technologijų ir apskritai žmonijos pažangos nauda. Autorius atkreipia dėmesį, kad bendras mirtingumas Lietuvoje esą beveik nesiskiria nuo buvusio prieš 90 metų, ir ironiškai priduria: „Su visa šiandienos pažanga...“
Kaip dar vienas tariamo visuomenės sveikatos blogėjimo įrodymas pateikiamas išaugęs registruojamas autizmo paplitimas, didesnis gydytojų skaičius bei dažnesni žmonių apsilankymai gydymo įstaigose.
Anot įrašo autoriaus, prieš šimtmetį žmonės medicininės pagalbos kreipdavosi gerokai rečiau, daugelį negalavimų gydydavo namuose, tačiau, kaip ironiškai pažymima, „neišmirė su tokia sveikatos priežiūra“.
Tai kaip ten su ta statistika?
Įraše pateikiami mirtingumo skaičiai iš esmės yra teisingi. 1936–1939 metais Lietuvoje tūkstančiui gyventojų teko apie 13,2 mirusiojo, o 2025 metais mirė 37 491 žmogus – skaičiuojant maždaug 2,89 mln. gyventojų, tai sudaro apie 13 mirčių 1 000 gyventojų. Tačiau vien iš šių dviejų skaičių daryti išvadą apie medicinos pažangą ar visuomenės sveikatos būklę yra klaidinga.
Problema ta, kad lyginamas vadinamasis bendrasis mirtingumo rodiklis – mirusiųjų skaičius 1 000 gyventojų. Šis rodiklis labai priklauso nuo visuomenės amžiaus struktūros: kuo joje daugiau vyresnio amžiaus žmonių, tuo bendras mirtingumas gali būti didesnis net ir tuomet, kai kiekvienos konkrečios amžiaus grupės žmonės gyvena ilgiau ir miršta rečiau.
Socialiniuose tinkluose gretinami skaičiai iš pirmo žvilgsnio iš tiesų atrodo beveik identiški: 1936–1939 metais Lietuvoje tūkstančiui gyventojų teko 13,2 mirusiojo, o 2025-aisiais – 1 297,7 mirusiojo 100 tūkst. gyventojų, arba beveik 13 tūkstančiui.
Tačiau vien bendro mirtingumo rodiklio palyginimas paslepia milžinišką skirtumą – kokio amžiaus žmonės mirė tada ir dabar.
Tai itin aiškiai rodo tarpukario mirtingumo skaičių lentelės. 1925 metais Lietuvoje mirė 37 179 žmonės, iš jų net 11 407 buvo kūdikiai iki vienerių metų. Taigi beveik trečdalį – 30,7 proc. – visų tų metų mirčių sudarė kūdikių mirtys. Iš 54 351 šios amžiaus grupės vaiko per metus mirė daugiau kaip penktadalis. Dar 3 974 mirtys teko 1–4 metų vaikams.
Vadinasi, vien jaunesnių nei penkerių metų vaikų mirtys sudarė daugiau kaip 15 tūkst., arba apie 41 proc. visų tais metais registruotų mirčių. 1932 metais padėtis tebebuvo panaši: iš 36 577 mirusiųjų 10 900 buvo kūdikiai iki vienų metų, o dar 2 657 – 1–4 metų vaikai.
2025 metų statistika rodo iš esmės priešingą vaizdą. Iš 37 491 mirusio žmogaus vos 120 buvo 0–17 metų, o net 29 441, arba 78,5 proc., – 65 metų ir vyresni. Atskirai pateikti duomenys rodo, kad per metus mirė 56 kūdikiai ir 64 vaikai nuo 1 iki 17 metų.
Taigi, nors bendras mirčių skaičius 1925 ir 2025 metais net stebėtinai panašus – atitinkamai 37 179 ir 37 491, – prieš šimtmetį vien kūdikių mirė daugiau kaip 200 kartų daugiau nei dabar.
Skiriasi ir pati mirčių struktūra. 2025 metais daugiau nei pusę visų mirčių – 51,3 proc. – lėmė kraujotakos sistemos ligos, dar 21,2 proc. – piktybiniai navikai. Tik 21,2 proc. visų mirusiųjų buvo darbingo, 16–64 metų, amžiaus. Kitaip tariant, šiandien bendrą mirtingumo rodiklį daugiausia formuoja vyresni žmonės, o tarpukario statistikoje milžinišką jo dalį sudarė mirtys pačioje gyvenimo pradžioje.
Todėl panašūs 13,2 ir 13 mirčių tūkstančiui gyventojų nereiškia, kad žmonių galimybės išgyventi ar medicinos rezultatai per 90 metų nepasikeitė.
Priešingai – pateikti amžiaus duomenys rodo, kad po beveik vienodu bendru rodikliu slepiasi radikaliai skirtinga tikrovė: 1925 metais daugiau nei keturios iš dešimties mirčių teko vaikams iki penkerių metų, o 2025 metais beveik aštuonios iš dešimties – 65 metų ir vyresniems žmonėms.
Autizmo diagnostikos metodiniai pakeitimai
„Facebook“ įraše minimas skaičius, kad autizmo spektre yra maždaug vienas iš 127 žmonių, nėra išgalvotas. 2021 metų pasaulinio ligų naštos tyrimo (GBD) vertinimu, autizmo spektre buvo apie 61,8 mln. žmonių.
Tačiau šio rodiklio negalima tiesiogiai lyginti su prieš kelis dešimtmečius skelbtais duomenimis ir iš skirtumo daryti išvados, kad autizmo paplitimas išaugo dešimtis kartų.
Patys tyrėjai nurodė, kad gerokai didesnis naujasis įvertis, palyginti su ankstesniu – maždaug vienas iš 271 žmonių, – pirmiausia atsirado pakeitus skaičiavimo metodiką ir atsisakius tyrimų, kurie autizmo paplitimą sistemingai nuvertindavo.
Autizmo spektro sutrikimas yra neurologinio pobūdžio. Jį turinčių žmonių smegenys struktūriškai ir chemiškai skiriasi. Dėl to autistiški žmonės pasaulį patiria ir suvokia kitaip. Tai gali pasireikšti neįprastu elgesiu, individualiais mokymosi poreikiais, kitokiomis emocinėmis reakcijomis ir bendravimu.
Iš pradžių manyta, kad autizmui būdingus simptomus lemia bendros priežastys genetiniame, kognityviniame ir nerviniame lygmenyje. Laikui bėgant atsirado vis daugiau įrodymų, kad tai yra sudėtingas ir paveldimas sutrikimas, kurio įvairius aspektus lemia skirtingos priežastys, dažnai pasitaikančios kartu.
Tikslios autizmo priežastys vis dar nežinomos. Manoma, kad jo atsiradimui įtakos turi ir genetiniai, ir aplinkos veiksniai, pavyzdžiui, užterštumas. Specialistai taip pat mini stresą nėštumo metu, priešlaikinį gimdymą, nedidelį naujagimio svorį, net mažesnį naujagimių mirtingumą, kitaip tariant, kuo daugiau mažylių išgyvena, tuo didesnė tikimybė, kad tarp jų bus ir tų, kurie atsinešė šį sutrikimą.
Bet pagrindinės priežastys, kodėl autistiškų žmonių staiga ėmė daugėti, yra dar kitos: geresnis šio sutrikimo supratimas, jo priėmimas ir žinomumas apie jį.
Tyrimai rodo, kad žmonės, daugiau žinantys apie autizmą ar pažįstantys turinčiųjų šį sutrikimą, yra labiau linkę patys kreiptis dėl panašių simptomų.
„Gali būti, kad autizmas visada buvo paplitęs ir mes tik pradedame fiksuoti tikrąjį jo mastą dėl geresnių tyrimų“, – pažymėjo Kalifornijos universiteto Irvine Autizmo ir neurologinių raidos sutrikimų centro medicinos direktorius, raidos ir elgesio pediatras dr. Peteris J.Chungas.
Pavyzdžiui, JAV dėl autizmo tikrinama kur kas daugiau vaikų, tad jis ir dažniau diagnozuojamas. Pasaulio sveikatos organizacija spėja, kad pasaulyje autistiškas gali būti 1 iš 100 vaikų, bet šis rodiklis įvairiuose tyrimuose skiriasi ir tikrovėje gali būti net dar didesnis. Tikslesnę statistiką gauti trukdo tai, kad kai kuriose šalyse jos apskritai nėra.
Dar viena kliūtis – autizmui nustatyti nėra testų, diagnozė pateikiama tiesiog stebint elgesį.
Kuo geriau specialistai išmano sutrikimą, kuo daugiau vaikų atvedama apžiūrai, tuo daugiau atvejų galima aptikti. Dabar jie sėkmingiau diagnozuoja autizmą vaikams su įprastu IQ ir be intelekto negalios, kuriems tiesiog sunkiau susitvarkyti su kasdienėmis užduotimis ar prasčiau sekasi klasėje.
Be to, pastaraisiais dešimtmečiais autizmo spektro sutrikimo apibrėžimas buvo vis plečiamas. Terminas „vaikiškas autizmas“ (ankstyvojo amžiaus arba klasikinis“ pirmą kartą pavartotas 1943 m.
Tik 1980 m. autizmas tapo atskira diagnoze, jai nustatyti buvo apibrėžti 6 kriterijai, 1987 m. – jau 16, bet ir tai buvo ne pabaiga.
Rečiau lankėsi pas gydytojus, bet tai nereiškia, kad buvo sveikesni
„Facebook“ įraše platinamas teiginys, kad prieš šimtmetį žmonėms gydytojo pagalbos reikėdavo rečiau, supainioja medicinos paslaugų naudojimą su jų poreikiu.
Tai, kad prieš šimtmetį žmonės rečiau kreipdavosi į gydytojus, nereiškia, kad jie buvo sveikesni.
Tarpukariu gydytojų ir gydymo įstaigų tinklas buvo gerokai menkesnis, ypač provincijoje, todėl daliai gyventojų profesionali medicinos pagalba paprasčiausiai buvo sunkiau prieinama.
Būtent gydytojų trūkumą kaimuose iš dalies kompensavo žolininkai, užkalbėtojai ir kiti liaudies gydytojai – tai nėra įrodymas, kad jų pagalbos pakako ar žmonės sirgo rečiau.
Priešingai – dalis visuomenės tiesiog neišgyvendavo iki vyresnio amžiaus. Esant maždaug 50 metų vidutinei tikėtinai gyvenimo trukmei, daug vaikų nesulaukdavo penkerių, moterys gerokai dažniau mirdavo dėl nėštumo ir gimdymo komplikacijų, o tokios infekcinės ligos kaip tuberkuliozė, difterija ar šiltinė buvo dažnos ir pavojingos.
Todėl mažesnis apsilankymų pas gydytojus skaičius nėra geresnės sveikatos įrodymas. Jis veikiau rodo ribotesnį medicinos prieinamumą ir tai, kad dalis žmonių nuo ligų mirdavo dar iki sulaukdami pagalbos.
Jei nežinai – reiškia nesergi?
„90 proc. žmonių per metus turi bent vieną ligą – gal ir tada turėjo, tik nežinojo“, – tvirtinama „Facebook“ įraše. Taip sudaromas įspūdis, esą anksčiau žmonės apie ligas tiesiog nežinodavo, jų negydydavo ir vis tiek pasveikdavo, o šiandien didelis diagnozuojamų sveikatos sutrikimų skaičius savaime rodo smarkiai išaugusį visuomenės sergamumą.
Įraše minimas skaičius turi realų pagrindą. 2015 metais žurnale „The Lancet“ paskelbtoje GBD 2013 analizėje apskaičiuota, kad maždaug 95 proc. pasaulio gyventojų turėjo bent vieną sveikatos sutrikimą. Tačiau ši kategorija yra labai plati – į ją patenka ne tik sunkios ar lėtinės ligos, bet ir tokios būklės kaip dantų ėduonis, galvos skausmai ar peršalimas.
Todėl pats didelis sveikatos sutrikimų paplitimas neįrodo, kad šiuolaikiniai žmonės serga daugiau ar yra prastesnės sveikatos nei prieš šimtmetį.
Tai, kad liga nebuvo diagnozuota ar gydoma, nereiškia, kad ji neegzistavo ar praėjo savaime – negydomos ligos galėjo sukelti ilgalaikį skausmą, negalią, kitus kasdienio gyvenimo nepatogumus ar komplikacijas, kurių šiuolaikinė medicina daugeliu atvejų leidžia išvengti arba juos sumažinti.
Bado problema nėra tokia paprasta
„Facebook“ įraše teigiama, kad „1,05 mlrd. tonų išmetamo maisto pakaktų visiems badaujantiems“. Šis teiginys remiasi teisingais skaičiais, tačiau į globalią bado problemą žvelgiama pernelyg supaprastinus ją.
Jungtinių Tautų aplinkos programos UNEP (angl. United Nations Environment Programme) duomenimis, 2022 metais pasaulyje susidarė apie 1,05 mlrd. tonų maisto atliekų, arba vidutiniškai 132 kg vienam gyventojui.
Namų ūkiuose kasdien iššvaistoma mažiausiai milijardas valgio porcijų – teoriškai tai prilygtų maždaug 1,3 porcijos per dieną kiekvienam badą patiriančiam žmogui.
Tačiau iš to daryti išvadą, kad pasaulinį badą būtų galima paprasčiausiai išspręsti „išdalijant“ išmetamą maistą, būtų klaidinga. Maisto kiekio pasaulyje iš tiesų pakanka, tačiau badas kyla ne vien dėl bendro jo trūkumo.
Esminės priežastys yra skurdas, karai ir konfliktai, sutrikusi logistika, infrastruktūra, maisto paskirstymas bei žmonių galimybės jo įsigyti.
Būtent todėl UNEP pabrėžia, kad maisto švaistymo mažinimas yra svarbi problemos dalis, bet pats savaime neišsprendžia pasaulinio bado.
15min verdiktas: trūksta konteksto. Įraše naudojama nemažai tikrų ar realiais šaltiniais paremtų skaičių, tačiau jie pateikiami be esminio istorinio, demografinio ir metodologinio konteksto.
Beveik vienodas bendras mirtingumo rodiklis slepia faktą, kad tarpukariu milžinišką mirčių dalį sudarė kūdikių ir mažų vaikų mirtys, o šiandien dauguma žmonių miršta sulaukę 65 metų ir daugiau.
Autizmo paplitimo rodiklių augimą didele dalimi paaiškina pasikeitę diagnostikos kriterijai, geresnis sutrikimo atpažinimas ir skaičiavimo metodika, o retesni apsilankymai pas gydytojus prieš šimtmetį nėra įrodymas, kad žmonės tuomet sirgo rečiau.
Todėl iš šių skaičių daroma bendra išvada, esą medicinos ir technologijų pažanga nepagerino žmonių sveikatos ar net ją pablogino, neatitinka to, ką iš tiesų rodo pateikiami duomenys.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.