– Sunku kalbėti už visą Lietuvos greitosios personalą, bet vis tik, kiek balų skirtumėte šiandienos situacijai? Kaip gyvena skubios pagalbos medikai?
– Manyčiau, kad situacija gerėja. Sujungus visas greitąsias, dabar jau turime daugiau ar mažiau bendrą tvarką ir sąlygas teikti paslaugas. Nesakau, kad absoliučiai, bet daugiau ar mažiau tai jau yra. Iki šiol neturėjome vienodų atlyginimų, dabar turime, ir galiu pasakyti, kad didžioji dalis darbuotojų – apie 70 proc. – yra patenkinti.
– O kas jums kelia nerimą?
– Kas mane tikrai neramina, tai – nepamatuoti darbo krūviai. Trūkstant lėšų, turime ištęstą kolektyvinės sutarties derybų maratoną, tai trunka jau pusantrų metų. Jau turime ją nučiupę už uodegos, bet vis ne ir ne. Aišku, turime ką remontuoti, bet dialogas su tarnyba tikrai vyksta. Vyksta ir diskusija, ir dialogas. Jei reikėtų mūsų situaciją vertinti pažymiu, gal tai būtų stiprus septynetas ar aštuonetas iš dešimties.
– Kuo jums guodžiasi patys kolegos?
– Kad krūviai yra tikrai dideli. Tą girdžiu ir iš kolegų, o galiausiai – dirbu ir pati, galiu tą drąsiai sakyti. Mano manymu, kur mes tikrai turime potencialo šiek tiek sumažinti krūvį, tai – iškvietimų tikslingumas.
Mes dirbame kartais net neatsidarydami dėžės. Vykstame ten, kur reikia socialinio darbuotojo paslaugų ar pavežėjimo. Tikrai reikėtų paanalizuoti iškvietimų tikslingumą. Kiek mes važiuojame... Gali būti iki 1000 km per parą vienam ekipažui.
