Sekite 15min Google
Sveikatos apsaugos ministras Linas Kukuraitis sako, kad vienas svarbiausių pokyčių turi prasidėti dar iki žmogui prireikiant gydymo – daugiau dėmesio skiriant visuomenės sveikatai, prevencijai ir paties žmogaus atsakomybei.
Tinklalaidėje „Lietuva sveiksta“ ministrą kalbino Laura Dabulytė, rašoma tinklalaidės kūrėjų pranešime žiniasklaidai.
– Sveikatos apsaugos ministerija apima daugybę skirtingų sričių. Kaip pats susidėliojate prioritetus ir nusprendžiate, kur pirmiausia reikia pokyčių?
– Sveikatos priežiūros sistema yra labai kompleksiška. Nėra žmogaus, kuris vienas galėtų išmanyti visas jos sritis ir niuansus, todėl labai svarbu pasitikėti specialistų komanda. Man svarbu, kad viceministrai turėtų ne tik savo srities kompetenciją, bet ir vadybinių gebėjimų, mokėtų palaikyti dialogą, girdėti žmones ir suprasti, kas kuria didžiausią vertę pacientui bei su juo dirbančiai bendruomenei.
Sprendžiant klausimus man svarbu matyti kelias alternatyvas ir suprasti, kodėl renkamės vieną ar kitą kelią. Sveikatos srityje labai daug skirtingų interesų, todėl svarbus ir politinis dialogas. Jei galime rasti bendrą sutarimą dėl pokyčių, juos įgyvendinti tampa gerokai lengviau.
– Viena sričių, kurią išskiriate, yra visuomenės sveikata. Ar iki šiol jai skyrėme per mažai dėmesio?
– Man atrodo, kad visuomenės sveikata tam tikra prasme iki šiol buvo podukros vietoje – tai matyti ir iš jai skiriamo finansavimo. O juk visuomenės sveikata pirmiausia reiškia pagalbą žmogui, kad jis apskritai išliktų sveikas.
Labai svarbi prevencijos dalis yra informavimas. Žinojimas žmogui leidžia priimti sprendimus dėl savo sveikatos. Tačiau vien žinojimo neužtenka – reikia ir bendruomenių, tarpusavio palaikymo, aplinkos, kuri skatintų sveikiau gyventi.
Turime vadovautis principu, kad pirmiausia žmogus daro tai, ką dėl savo sveikatos gali padaryti pats, tuomet padeda bendruomenė ir visuomenės sveikatos specialistai, o gydytojas įsitraukia tada, kai jau reikia jo kompetencijos. Gydytojas neturėtų būti tas, kuris vienas atsako už mano sveikatą, jeigu aš pats dėl jos nieko nedarau.
– Lietuvoje vis dar daug žmonių miršta nuo ligų, kurių galima išvengti arba kurias galima sėkmingai gydyti. Kur matote didžiausią galimybę pakeisti situaciją?
– Jei žiūrime į ilgalaikę perspektyvą, išvengiamo mirtingumo problema Lietuvoje egzistuoja seniai. Rezultatai gerėja, bet mums reikia judėti sparčiau. Vienas svarbiausių dalykų – didinti žmonių dalyvavimą prevencinėse programose.
Jeigu jose dalyvauja maždaug pusė žmonių, turime galvoti, kaip pasiekti kitą pusę. Jei pasiektume bent 70 proc., jau galėtume tikėtis visai kitokių rezultatų. Anksti diagnozavus onkologines ar širdies ir kraujagyslių ligas, žmogaus galimybės yra visiškai kitokios.
Žmonės kartais bijo išgirsti diagnozę, bet diagnozė nėra nuosprendis. Kuo anksčiau liga nustatoma, tuo daugiau galimybių žmogui padėti ir išsaugoti gyvenimo kokybę.
– Ką valstybė gali padaryti, kad daugiau žmonių iš tiesų dalyvautų prevencinėse programose?
– Tam reikia kelių dalykų. Pirmiausia – resursų šeimos gydytojams ir jų komandoms, kad jie galėtų aktyviai kviesti žmones. Taip pat svarbios motyvacinės priemonės toms komandoms, kurioms pavyksta pasiekti gerų prevencijos rodiklių.
Kita dalis – viešoji komunikacija. Turime mažinti žmonių baimes ir aiškiai paaiškinti, kodėl verta tikrintis net tada, kai jautiesi gerai. Mokslas ir medicina šiandien suteikia labai daug galimybių, o mūsų užduotis – pasirūpinti, kad jos žmogų pasiektų laiku.
– Kalbant apie gydymą, dažnai girdime kritiką dėl eilių, vaistų prieinamumo. Tačiau kartu turime labai stiprią medikų bendruomenę. Ar pakankamai ją vertiname?
– Tikrai turime labai daug gerų dalykų – ir procesuose, ir technologijose, o kai kuriose srityse esame vieni pirmaujančių Europoje. Turime kuo džiaugtis.
Svarbu suprasti ir kontekstą: sveikatos sistemai Lietuvoje, skaičiuojant nuo bendrojo vidaus produkto, viešųjų lėšų skiriame mažiau nei vidutiniškai skiriama Europoje. Mūsų finansinės galimybės yra mažesnės, tačiau net ir tokiomis sąlygomis sistema ir joje dirbantys žmonės geba pasiekti labai gerų rezultatų.
Kartu turime trumpinti laiką, per kurį nauji vaistai tampa prieinami ir kompensuojami Lietuvos pacientams. Tai yra vienas iš darbų, kuriuos esame sau išsikėlę.
– Jei sveikatos sistemai turėtume daugiau lėšų, kam pirmiausiai jas skirtumėte?
– Tam, kad galėtume užtikrinti kuo labiau visiems prieinamas paslaugas, svarbu turėti stiprų viešąjį sektorių. Rajono, regiono ir universitetinės ligoninės turi galėti visapusiškai vykdyti joms patikėtą misiją.
Daugiau investicijų reikėtų slaugytojams – tiek jų atlyginimams, tiek pačiam slaugytojų skaičiui didinti, nes jų labai trūksta. Taip pat daugiau galimybių atsirastų vaistams, gydymo technologijoms ir paslaugų prieinamumui.
Bet net ir turėdami dabartinį biudžetą turime žiūrėti į vadybą. Matome, kad vienos gydymo įstaigos tvarkosi labai gerai, jų procesai organizuojami efektyviai, kitoms dar reikia stipresnio vadybinio įdirbio. Paciento kelias turi būti kuo aiškesnis ir spartesnis.
– O kaip matote sveikatos paslaugų ateitį regionuose? Ar viską koncentruoti didžiuosiuose miestuose tikrai yra geriausias kelias pacientui?
– Čia susiduria dvi logikos. Pagal vieną požiūrį, norint turėti aukščiausios kokybės paslaugą, reikia ją koncentruoti centruose, kur yra daug pacientų ir specialistų. Pagal kitą – tam tikros paslaugos žmogui turi būti kuo arčiau jo gyvenamosios vietos.
Aš palaikau požiūrį, kad tam tikros paslaugos turi likti regionuose tam, kad žmonės jaustųsi saugūs. Tai reiškia, kad kai kuriais atvejais turime skirti papildomą bazinį finansavimą ne tik už konkrečiai suteiktą paslaugą, bet ir už tai, kad, pavyzdžiui, tam tikras skyrius regione apskritai galėtų veikti.
Nenorime, kad visi žmonės dėl kiekvienos paslaugos turėtų važiuoti tik į Vilnių, Kauną ar Klaipėdą. Sveikatos priežiūros tinklas nuolat transformuojasi, tačiau turime išlaikyti pusiausvyrą tarp paslaugos kokybės ir jos prieinamumo.
– Daug kalbame apie suaugusiųjų sveikatą, tačiau įpročiai formuojasi vaikystėje. Kokius didžiausius iššūkius matote kalbant apie vaikų sveikatą?
– Vienas labai aiškus signalas yra vaikų antsvoris. Turime spręsti, ką galime padaryti per šeimą ir švietimo sistemą.
Vienas mano tikslų – kad mokyklose vaikai galėtų gauti valstybės finansuojamą sveiką maistą. Man patinka Skandinavijos ir Estijos pavyzdžiai. Jeigu vaikas mokykloje kasdien renkasi sveiką maistą, tikėtina, kad šiuos įpročius nusineš ir į suaugusiųjų gyvenimą. Tai yra investicija, kuri vėliau grįžta ir per geresnę sveikatą, ir per žmogaus gyvenimo kokybę.
– Kita didelė tema – ekranai ir telefonai. Ar reikėtų nacionalinio sprendimo dėl jų naudojimo mokyklose?
– Aš esu už nacionalinį sprendimą. Man atrodo, kad neturėtume palikti kiekvienai mokyklai ar kiekvienai šeimai atskirai blaškytis ir spręsti tą patį klausimą.
Ekranai veikia mus visus, o vaikams pagundos ypač didelės. Reikia padėti ir tėvams, ir mokykloms. Svarbus ir vaikų užimtumas – sportas, meninė veikla, būreliai. Kai vaikas turi realios veiklos, jam natūraliai lieka mažiau laiko telefonui. Tačiau čia susiduriame ir su prieinamumo problema: ne kiekviena šeima gali sau leisti mokamus būrelius, todėl valstybė ir savivaldybės turi galvoti, kaip tokių galimybių suteikti daugiau.
– Lietuva, kaip ir visa Europa, sensta. Ar mūsų sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų sistemos tam pasiruošusios?
– Sistemiškai nesame pasiruošę senstančiai visuomenei. Tokių paslaugų vis dar yra per mažai, o vyresnio amžiaus žmonių daugėja.
Anksčiau šeimos dažniau pačios prižiūrėdavo savo senolius, bet šiandien visuomenės gyvenimo modelis pasikeitęs. Jei šeimoje yra žmogus, kuriam reikia nuolatinės priežiūros, kažkam tenka mažinti darbo laiką ar apskritai atsitraukti nuo profesinio gyvenimo. Todėl tam, kad žmogus kuo ilgiau galėtų gyventi savo namuose, reikalinga specialistų komanda, kuri ateitų ir padėtų šeimai.
Šiandien tokios pagalbos daugeliu atvejų dar nepakanka. Turime plėtoti ilgalaikės priežiūros sistemą, kurioje sveikatos ir socialinės paslaugos veiktų kartu, o žmogui ir jo šeimai nereikėtų klaidžioti tarp skirtingų sistemų ir aiškintis, kas jiems priklauso.
– Kokią Lietuvos sveikatos sistemą norėtumėte matyti savo kadencijos pabaigoje?
– Norėtųsi, kad veiktume sparčiau. Kad žmogui būtų aiškiau, kur kreiptis ir kokią pagalbą jis gali gauti. Kad daugiau investuotume ne tik į gydymą, bet ir į tai, kas padeda nesusirgti – visuomenės sveikatą, prevenciją, sveikus vaikų įpročius.
Taip pat turime ruoštis visuomenės senėjimui. Siekiame sistemos, kurioje žmogus nepaliekamas vienas susigaudyti tarp skirtingų paslaugų, o pagalba ateina ten, kur jos iš tikrųjų reikia.
Sveikata nėra vien gydytojo ar ministerijos atsakomybė. Kiekvienas turime pradėti nuo savęs, bet valstybės užduotis – sukurti sąlygas, kad sveikai gyventi, laiku pasitikrinti ir gauti reikalingą pagalbą žmogui būtų kuo paprasčiau.
