„Pirmą kartą Luką aplankiau šiam vos nubudus antradienio rytą. Jis gulėjo lovelėje, smalsiai stebėjo mane nenutraukdamas žvilgsnio. Greičiausiai dar ne visai suprato, kur yra. Papasakojau jam, kas esu ir kad būsiu šalia“, – prisimena savanorė Ieva.
Lukas turi raidos ir ilgalaikių sveikatos sunkumų, dėl kurių didelę savo trumpo gyvenimo dalį turi praleisti ligoninėje. Jam sunku pakęsti triukšmą, labai atsargiai priima naujus žmones, nemėgsta staigių judesių. Tačiau taip pat jis ir nepaprastai jautrus bei švelnus vaikas, labai greitai pajuntantis kitų nuoširdumą.
„Iš pradžių jis manęs vengė – nusisukdavo, susigūždavo. Todėl tiesiog buvau šalia. Nekalbinau, neliečiau, tik tyliai sėdėjau drauge, švelniai šypsojausi. Po kurio laiko jis pats ištiesė man savo šuniuką-patrulį, kuris visada kartu būdavo lovelėje. Priėmiau šį gestą kaip žalią šviesą ir pasitikėjimo ženklą“, – pasakoja savanorė.
Laikas su Luku tekėdavo lėtai, bet ramiai. Savanorė stengėsi nedaryti staigių, neapgalvotų judesių, išlaikė ramybę, kurią jausdavo ir berniukas. Lukas mėgo, kai jam švelniai glostydavo nugarą. Jo kvėpavimas pastebimai nurimdavo. Gaudavosi savotiška meditacija tiek mažyliui, tiek ir savanorei.
„Jis labai jautriai reagavo ir į mano balsą. Kai negarsiai niūniuodavau, jis prisiglausdavo arčiau, padėdavo galvą ant mano rankos. Tada atrodydavo, kad visas pasaulis tikrai trumpam sustoja, o už palatos durų esantis šurmulys išnyksta“, – sako Ieva.
„Kiekvienas budėjimas pas Luką vis man primindavo, kokia yra paprasto buvimo šalia svarba. Būna budėjimų, kur tikrai trauki viską, ką gali – knygas, žaidimus, ryškius ar skambančius daiktus, kad tik pavyktų užimti vaikutį. O su Lukučiu budėjimai labai išsiskyrė ir praturtino mane dar kitokia patirtimi“, – džiaugiasi savanorė.
Ypač trūksta savanorių Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose
Iniciatyva „Niekieno vaikai“ šiuo metu labai laukia naujų savanorių Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, kurie galėtų padėti ligoninėse gulintiems vaikams, kai šiems šalia labiausiai reikia saugumo, emocinio palaikymo ir paprasto žmogiško dėmesio.
Savanoriai ligoninėse:
- būna šalia vaiko, kai jam liūdna ar baisu,
- ramina, kalba, skaito pasakas,
- palaiko už rankos,
- padeda vaikui lengviau ištverti sunkų laiką, kai jis jaučiasi vienišas.
Tai nėra medicininė pagalba – tai emocinis palaikymas, kuris neretai tampa esminiu atramos tašku mažajam pacientui ir gali padėti gyti sparčiau.
Jei norėtumėte savo laiką skirti vienišiems vaikams, sudalyvaukite savanorystės pristatymo renginyje ir sužinokite daugiau apie savanorystę iniciatyvoje „Niekieno vaikai“.
Renginiai nuotoliu vyks vasario 12, 18 ir 19 d.
Registracija į savanorystės pristatymo renginius: www.niekienovaikai.lt/savanoriauk
Apie iniciatyvą „Niekieno vaikai“
Iniciatyvos savanoriai jau 8-erius metus rūpinasi, kad vaikai ligoninėse neliktų vieniši. Savanoriai su vaikais žaidžia, juos ramina, migdo, nešioja, guodžia, išklauso, padrąsina, moko naujų įgūdžių, palydi į procedūras.
Per visą iniciatyvos veiklos laikotarpį jau daugiau nei 1600 vaikų ligoninėse neliko vieniši.
