15min pokalbis su Regina Radavičiene – apie kartais šalčiu geliantį gyvenimo trapumą, kasdienį darbą vaikų priėmime ir kodėl čia nebūna „ramių budėjimų“.
R.Radavičienės darbo stažas medicinoje siekia 32 metus. Dešimt iš jų ji dirba Kauno klinikų Vaikų skubios pagalbos skyriuje – šiemet čia sukaks ir simbolinis jubiliejus. Prieš tai pusketvirtų metų praleido privačios klinikos operacinėje, o dar anksčiau taip pat dirbo Kauno klinikose – jos profesinis kelias prasidėjo Ginekologijos-onkologijos skyriuje, šiandien vadinamame Onkoginekologijos centru.
„Esu baigusi slaugytojo padėjėjo kursus. Žinoma, yra dalykų, kurių mes negalime daryti – viskas, kas susiję su krauju ir venomis, nepriklauso mūsų kompetencijai. Tačiau daugelio kitų procedūrų esame apmokomi: galime vartyti pacientus, statyti klizmas, zonduoti. Vis dėlto didžiausias tobulėjimas ateina su metais. Teorija yra viena, o praktika – visai kas kita“, – sako pašnekovė.
– Regina, kodėl pasirinkote šį darbą, o ne, tarkime, medikės kelią?
