Rutinos praradimas – papildomas iššūkis
Švietimo pažangos programos „Tūkstantmečio mokyklos“ (TŪM) įtraukiojo ugdymo ekspertė Lina Garbenčiūtė, dirbanti su specialiųjų ugdymo poreikių vaikais, patvirtina – vasarą iš esmės dingsta visas švietimo veiklų laukas. Pasibaigus ugdymo metams, dieninės veiklos specialiųjų ugdymo poreikių vaikams nutrūksta kaip ir visiems kitiems vaikams. Tačiau skirtumas tas, kad vaikai su specialiaisiais poreikiais praranda visą įprastą pagalbos sistemą – logopedus, psichologus, specialiuosius pedagogus. O valstybė, kuri per mokslo metus tą sistemą palaiko, vasarą, galima sakyti, atsitraukia.
„Logopedai, psichologai, kiti įvairūs specialistai vasarą nebedirba. Nebent tėvai kažkur veda vaikus jau už savo lėšas. Mokyklos veiklos nevykdo ir tai tarsi normalu, nes visiems reikia poilsio. Bet prasčiau yra tai, kad nėra, kas pavaduoja šią struktūrą, ir šeimoms tenka pačioms suvaldyti situaciją“, – pažymi ekspertė.
Reabilitacija – ne visiems ir ne visada
Dalis vaikų su specialiaisiais poreikiais vasarą sulaukia reabilitacijų sveikatai stiprinti. Tačiau, pasak L.Garbenčiūtės, ir ši galimybė ribotos trukmės, ir ne visada kelialapiai gaunami vasarai. „Tenka prisitaikyti prie to, kas siūloma. Ne visos šeimos gauna būtent vasarai, ne visiems pasiseka. Ir kartais reabilitacijos tegaunama dvi savaites per metus“, – sako ekspertė.
Ne vienam vaikui su autizmo spektro sutrikimais ar emociniais sunkumais rutina yra esminis stabilumo šaltinis. Vasara ją išbalansuoja. „Tėvai turi vaikams išaiškinti: dabar bus kitoks ritmas, nebus ryto ritualų, nebus pamokų. Bet vaikui tai – papildomas stresas. Jis iškrenta iš žinomos struktūros, o tėvams, kurie irgi išmokę gyventi tam tikru ritmu, taip pat tenka viską organizuoti iš naujo. Tai – didžiulis emocinis ir organizacinis krūvis“, – apgailestauja L.Garbenčiūtė.
Problema ir tai, kad specialiųjų poreikių turintiems vaikams netinka ir ugdymas ar kitokios veiklos nuotoliu – tą, pasak ekspertės, patvirtino per koronaviruso pandemiją įvestas karantinas: „Jiems reikia pagalbos šalia, reikia dėmesio, reikia gyvo kontakto. Šiuo atveju vasara – tarsi karantinas, kai viskas sustoja, o poreikiai lieka.“
Stovyklų trūksta, o esamos – tik trumpam
Kai kurios nevyriausybinės organizacijos vasarą specialiai vaikams su negalia organizuoja stovyklas, bet ir jų, anot ekspertės, per maža. „Daugiausiai tokių stovyklų organizuoja tėvų bendruomenės ar nevyriausybinės organizacijos. Vieną kartą per vasarą. Gal savaitę, gal dvi. Ir viskas. O tai reiškia, kad likusios devynios savaitės specialiųjų poreikių vaikams – be jokios pagalbos“, – konstatuoja pašnekovė. Ji pripažįsta – organizuoti tokią stovyklą su specialistais, su savanoriais, apmokymais yra didžiulis darbas. Reikia finansų, laiko, išteklių ir dar tėvų pasitikėjimo – šie turi žinoti, kad vaikui bus saugu, bus priežiūra, dirbs žmonės, suprantantys jo poreikius.
Kur viešasis sektorius?
Nevyriausybinių organizacijų pastangas L.Garbenčiūtė vadina tik bandymu užlopyti spragas: „Nevyriausybininkai dažnai patys augina specialių poreikių turinčius vaikus, tad jie žino, ko reikia, ir nestokoja motyvacijos, bet turi per mažai resursų. Todėl kaip tik čia jų partneris galėtų būti viešasis sektorius – savivaldybės turi struktūras, patalpas ir finansavimo svertus. Bet kol kas tų partnerysčių – labai mažai. Ir mokyklos, ir savivaldybės, atrodo, nusimeta atsakomybę – vasara juk. Bet šeimos niekur nedingsta.“
Tėvų strategijos: nutylėti ar kovoti
Pasak L.Garbenčiūtės, kad patektų į bent minimaliai pritaikytas vasaros stovyklas, kai kurie tėvai slepia vaiko poreikius: „Jie bijo, kad kitaip vaikas bus nepriimtas. Nes juk stovyklos darbuotojai dažnai sako, kad ir su tipiniais paaugliais yra sunku dirbti.“
Dalis tėvų remiasi artimųjų pagalba, bando iš anksto užsitikrinti vietas, susisiekti su žinomomis organizacijomis. Bet tai, kaip pabrėžia L.Garbenčiūtė, pastangų reikalaujantis kelias: „Dauguma šeimų jau žino savo metų ritmą. Kur važiuos, kada. Bet naujoms šeimoms, kurios tik neseniai susidūrė su diagnoze, tai – labai sunkus kelias.“
Ką dar galima padaryti?
Ekspertė L.Garbenčiūtė įsitikinusi, kad sprendimų, norint padėti šeimoms, auginančioms vaikus su specialiaisiais ugdymosi poreikiais, nėra daug, bet jie aiškūs.
Pirmiausia, aktyvesnės turi būti savivaldybės – remti NVO, skirti ilgalaikį finansavimą, užtikrinti stovyklų infrastruktūrą. Tėvams verta jungtis į bendruomenes, kur galima rasti informacijos, resursų, pasidalinti patirtimi. Valstybei reikia galvoti ne apie 9-ių, o apie 12-os mėnesių ciklą – nes vaikų poreikiai nesibaigia birželį. Kaip tik su tokia patirtimi ji šią vasarą susipažino vienoje JAV mokykloje, kur užsiėmimai su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais vyksta visus metus – nors ritmas kitas, bet mokyklos erdvės pilnos veiklų.
„Tiesiog reikia suprasti – maloni vasara ateina ne visiems. Kai kuriems – tai metas, kai viskas nutrūksta. Na, o poreikiai niekur nedingsta“, – reziumuoja L.Garbenčiūtė.
