Sniegas žemės ūkyje – reiškinys dvejopas. Galima jo laukti kaip išsiganymo – purios, baltos antklodės, kuri apsaugos žiemkenčius nuo pragaištingo plikšalos ir sauso speigo. Tačiau ši danga turi ir kitą, klastingąją, savo pusę. Ji gali virsti dusinančiu guoliu, ypač jei atgula ant nesušalusios, drėgnos žemės.
Be to, dėl klimato kaitos dažnėjantys žiemos atlydžiai ir krituliai sniego dangą gali paversti idealia terpe kartotiniam ligos vystymuisi, didinant bendrą infekcijos riziką. Būtent tokiomis sąlygomis, šiltoje tyloje po sniegu, savo ardomąjį darbą pradeda sniego pelėsis.
Nematomas priešas po sniegu
Sniego pelėsis, arba fuzariozė, kurį sukelia Microdochium nivale grybas, yra klastinga liga. Skirtingai nuo daugelio kitų patogenų, šis grybas klesti ne karštyje, o vėsioje, drėgnoje aplinkoje, esant ribotam šviesos kiekiui – būtent tokios sąlygos ir susidaro po sniegu. Kaip teigia Jungtinės Karalystės Žemės ūkio ir sodininkystės plėtros tarybos (AHDB) specialistai, optimali temperatūra ligai vystytis yra nuo 0 iki +8 laipsnių celcijaus.
Po sniego danga, prie pat žemės paviršiaus, temperatūra dažnai laikosi būtent tokia. Grybas lėtai, bet užtikrintai plinta nuo augalo prie augalo, pažeisdamas lapus ir krūmijimosi centrą. Pavasarį, sniegui nutirpus, vaizdas gali būti liūdnas: ištisi lauko plotai atrodo tarsi iššutę, padengti balkšvu ar rausvu pelėsio apnašu.
Kas patenka į rizikos grupę?
Ne visi pasėliai šiai ligai yra vienodai jautrūs. Ūkininko sprendimai, priimti dar rudenį, tiesiogiai lemia, ar jo laukas pateks į rizikos grupę. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro mokslininkai pabrėžia, kad didžiausią riziką patiria peraugę, per tankūs ir gausiai azotu patręšti pasėliai.
Be to, naujausi tyrimai pabrėžia, kad didelę reikšmę turi ir patogeno įvairovė: nustatytas diferencinis virulentiškumas tarp M. nivale padermių, o tai reiškia, kad kai kurios veislės, atsparios vienoms grybo padermėms, gali būti pažeidžiamos kitų. Todėl atsakingas veislių pasirinkimas ir sėklos beicuotinumas tampa dar svarbesnis.
Kodėl taip yra? Per anksti pasėti ir gausiai azotu pamaitinti žiemkenčiai rudenį suformuoja pernelyg vešlią, tankią lapų masę. Ši masė tampa puikia terpe ligai plisti – joje kaupiasi drėgmė, jai būdinga ir prasta oro cirkuliacija. Be to, peraugęs augalas būna silpnesnis, jo audiniai lepesni, o šaknies kaklelyje sukaupta per maža cukrų koncentracija. Būtent cukrūs yra augalo vidinis „antifrizas“ ir energijos šaltinis, padedantis atlaikyti ne tik šaltį, bet ir ligų puolimą.
Prevencija, atlikta rudenį
Akivaizdu, kad vėlyvą rudenį daryti įtaką pasėliui jau per vėlu – belieka tikėtis palankios žiemos. Tačiau suprasti šios ligos mechanizmą yra svarbu planuojant ateities darbus. Sėkminga prevencija nuo sniego pelėsio – tai ne vienas veiksmas, o agronominių ir biologinių priemonių kompleksas, kurį reikėtų taikyti visą rudenį.
Svarbiausias tikslas buvo užauginti ne kuo didesnį, o kuo stipresnį augalą. Tai reiškia optimalų sėjos laiką, subalansuotą, lėto atpalaidavimo tręšimą (ypač vengiant azoto pertekliaus vėlyvą rudenį ir užtikrinant pakankamą kalio bei mikroelementų, tokių kaip manganas, kiekį) ir tinkamą sėklos normą.
Tačiau ne mažiau svarbi ir vidinė augalo būklė. Būtent čia atsiskleidžia modernių biotechnologijų nauda. Pavyzdžiui, biostimuliantai, pagrįsti aminorūgštimis ar jūros dumblių ekstraktais, naudoti rudenį, skatina augalą nukreipti energiją ne į lapų auginimą, o į šaknų sistemos stiprinimą ir cukrų kaupimą šaknies kaklelyje.
Naujausi tyrimai patvirtina, kad būtent didelė cukrų koncentracija šaknies kaklelyje ir tinkamas maistinių medžiagų balansas yra lemiamas faktorius, padedantis augalui suformuoti didžiausią atsparumą ne tik šalčiui, bet ir patogenams, įskaitant sniego pelėsį.
Tuo pačiu metu gyvybinga dirvožemio mikrobiota atlieka apsauginę funkciją. Dirvožemis, kuriame gausu naudingųjų mikroorganizmų (jų kiekį lemtingai didina biologiniai preparatai, naudojami sėklos apvėlimui ar dirvai), yra priešiškesnė aplinka patogenams. Naudingosios bakterijos ir grybai tiesiog konkuruoja su sniego pelėsio sukėlėju dėl maisto medžiagų ir erdvės, taip natūraliai sumažindami infekcijos riziką.
Nors šiuo metu belieka laukti ir stebėti, ši tyla prieš žiemą yra geriausias laikas įvertinti, ar rudenį priimti sprendimai buvo teisingi. Nes kova su sniego pelėsiu laimima ne pavasarį skaičiuojant nuostolius, o rudenį, auginant sveiką ir atsparų pasėlį.
