Kas yra mikorizė: sandoris, naudingas abiem pusėms
Šio nematomo pasaulio pagrindas – mikorizė (iš graikų k. mykes – grybas, rhiza – šaknis). Tai – prieš milijonus metų susiformavusi augalų šaknų ir specifinių dirvožemio grybų simbiozė, arba partnerystė. Sandoris čia stebėtinai paprastas ir abipusiai naudingas. Augalas, vykdydamas fotosintezę, sukuria cukrus (anglį) ir net iki 40 proc. šios pagamintos energijos „sumoka“ grybui. Mainais grybas atlieka darbą, kurio augalo šaknys padaryti negali.
Išsišakojęs į milžinišką, tankų mikroskopinių gijų (hifų) tinklą, grybas tampa tarsi natūraliu augalo šaknų sistemos praplėtimu. Šios gijos yra šimtus kartų plonesnės už ploniausias šakneles ir gali prasiskverbti į mažiausius dirvožemio plyšelius, pasiekdamos ten „užrakintas“ maisto medžiagas, ypač fosforą, cinką, varį, taip pat ir vandenį. Iš esmės augalas „išnuomoja“ grybui dalį savo energijos, o už tai gauna prieigą prie nepalyginamai didesnio dirvožemio išteklių banko.
Požeminis tinklas: daugiau nei tik maisto medžiagų vamzdynas
Mikorizės nauda neapsiriboja vien geresne mityba. Šis požeminis tinklas atlieka ir daugiau gyvybiškai svarbių funkcijų. Skaičiuojama, kad viename arbatiniame šaukštelyje sveiko dirvožemio gali būti keli kilometrai grybų hifų, o bendras jų paviršiaus plotas gali šimtus kartų viršyti paties augalo šaknų plotą.
Būtent šis tinklas yra viena galingiausių gamtos apsaugos priemonių nuo sausros. Hifai gali atgabenti vandenį iš gilesnių ir tolimesnių dirvožemio sluoksnių, taip padėdami augalui išgyventi karščio ir lietaus trūkumo periodus. Tai ypač svarbu mūsų, dažnai lengvos granuliometrinės sudėties, dirvožemiuose, kur maisto medžiagos ir drėgmė greitai išsiplauna.
Be to, mikoriziniai grybai veikia ir kaip apsauga nuo ligų. Jie suformuoja fizinį barjerą aplink šaknis, neleidžiantį prasiskverbti patogenams, ir konkuruoja su žalingais mikroorganizmais dėl maisto. Kaip teigia Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro Mikrobiologijos laboratorijos mokslininkai, dirvožemio biologinės įvairovės palaikymas, ypač naudingųjų grybų, yra vienas iš pagrindinių veiksnių, didinančių natūralų dirvožemio atsparumą ligų sukėlėjams.
Dabartinis ūkis ir mikorizė: kodėl nutrūko ryšys?
Jei šis tinklas toks naudingas, kodėl mes apie jį kalbame kaip apie atradimą? Deja, daugelį dešimtmečių taikytos intensyvios žemdirbystės praktikos smarkiai pakenkė šiai trapiai požeminei ekosistemai. Lietuvos dirvožemių tyrimai rodo, kad ilgą laiką intensyviai ariamuose laukuose naudingųjų mikorizinių grybų populiacijos yra smarkiai sumažėjusios.
Intensyvus arimas fiziškai suplėšo ir sunaikina hifų tinklus. Perteklinis tręšimas, ypač fosforo trąšomis, padaro augalą „tingų“ – kam jam maitinti grybą, jei maisto ir taip apstu? Dėl to simbiozė silpsta arba visai nutrūksta.
Taip pat ir kai kurie fungicidai, patekę į dirvožemį, gali pakenkti ne tik patogenams, bet ir naudingajai mikorizei. Palaipsniui mūsų laukai iš gyvybe knibždančių ekosistemų virto biologiškai nuskurdintais, sterilesniais substratais, visiškai priklausomais nuo cheminių trąšų.
Ryšio atkūrimas: kaip vėl „įjungti“ dirvožemio internetą?
Gera žinia ta, kad šį gyvybiškai svarbų ryšį galima atkurti. Pirmas ir svarbiausias žingsnis – sudaryti palankias sąlygas grybams natūraliai daugintis. Tam padeda beariminė ar supaprastinto dirbimo technologija, sėjomaina, tarpinių pasėlių auginimas.
Tačiau laukuose, kurie ilgą laiką buvo intensyviai dirbami ir nualinti, natūralus atsikūrimas gali trukti labai ilgai. Būtent čia moderniosios biotechnologijos siūlo pagalbą – mikorizės inokuliantus. Tai preparatai, kurių sudėtyje yra efektyvių mikorizinių grybų sporų. Šiais preparatais apvėlus sėklas arba įterpus juos į dirvą sėjos metu, mes tarsi „įdiegiame“ naują, galingą serverį savo dirvožemio interneto tinkle.
Mūsų šalies laukuose ši praktika ypač pasiteisina auginant ankštines kultūras, pavyzdžiui, žirnius ar pupas, kurių simbiozė su mikroorganizmais yra itin svarbi. Sporos, sudygusios kartu su augalo šaknimis, greitai suformuoja simbiozę ir pradeda megzti naudingąjį hifų tinklą, taip suteikdamos jaunam augalui galingą postūmį.
Galima drąsiai teigti, kad didžiausias neišnaudotas derliaus potencialas slypi ne naujose trąšų formulėse, o po mūsų kojomis. Supratimas, kad dirvožemis yra ne tuščia terpė, o gyvas, sudėtingas tinklas, keičia ir ūkininko vaidmenį. Iš agronomo jis vis labiau tampa ekosistemos valdytoju, kurio vienas svarbesnių, greta daugelio kitų, darbų – atkurti ir palaikyti nutrūkusį ryšį su galingiausiais gamtos sąjungininkais – mikoriziniais grybais.
