Šis reiškinys vadinamas fiziologine sausra. Tai viena klastingiausių pasėlių žūties priežasčių, nes ji ištinka tuo metu, kai laukai, ironiška, skendi sniege ar yra padengti ledu. Vandens aplinkui – marios, tačiau augalui jis nepasiekiamas.
Kaip tai atrodo iš arti: pavasario saulės apgaulė
Kad suprastume, kodėl tai įvyksta, įsivaizduokime procesą ląstelių lygmenyje. Paprastai fiziologinė sausra smogia antroje žiemos pusėje – vasarį arba kovą.
Scenarijus visada panašus. Dieną dangus giedras, šviečia skaisti saulė, o oro temperatūra pakyla aukščiau nulio. Pučia žvarbus, sausas vėjas. Saulės spinduliai įšildo tamsius žiemkenčių lapus – jų paviršiaus temperatūra gali būti net 10–15 laipsnių aukštesnė nei aplinkos oro.
Pajutę šilumą, pasėliai bando busti. Jų lapuose esančios žiotelės – mikroskopiniai vartai, per kuriuos vyksta kvėpavimas – prasiveria. Prasideda transpiracija (vandens garinimas). Augalas praranda drėgmę, todėl siunčia signalą šaknims: siurbkite vandenį ir kompensuokite nuostolius.
Čia ir įvyksta tragedija. Šaknys vis dar įkalintos giliai įšalusioje žemėje. Ledas yra kietas kristalas, o augalas kietų kūnų siurbti negali. Susidaro mirtinas deficitas: viršutinė dalis (lapai) vandenį intensyviai eikvoja vėsindamiesi, o apatinė dalis (šaknys) veikia tarsi užsuktas kranas.
Augalas bando gelbėtis siurbdamas drėgmę iš savo paties stiebo ir lapų audinių, kol galiausiai visiškai išdžiūsta. Tai primena bandymą atsigerti per užšalusį šiaudelį – kad ir kiek trauktum, rezultato nėra, tik subliūkštančios sienelės.
Vėjas veikia kaip džiovintuvas
Šį procesą dar labiau paspartina vėjas. Ramią dieną aplink lapą susidaro plonas apsauginis oro sluoksnis, kuris sulaiko drėgmę. Stiprus žiemos vėjas tą apsauginį sluoksnį nupučia.
Tai veikia galingo plaukų džiovintuvo principu: šilta saulė kaitina, o vėjas akimirksniu nuneša drėgmę tolyn. Tokiomis sąlygomis pasėlis gali žūti per keletą dienų, nors termometras nerodys jokių ekstremalių šalčių. Vizualiai tokie laukai pavasarį atrodo lyg nudeginti ugnies – parudavusiais, traškiais lapų galiukais.
Kas padeda reguliuoti vandens apykaitą?
Natūralioje gamtoje augalai ginasi kaupdami cukrų ir specifines aminorūgštis (pavyzdžiui, proliną), kurios veikia kaip ląstelių stabilizatoriai. Jos padeda išlaikyti vandenį ląstelės viduje net ir esant dideliam neigiamam slėgiui.
Būtent šioje srityje dirba ir Lietuvos biotechnologijų įmonės. Kuriant produktus, skirtus žiemkenčių paruošimui žiemai, pagrindinis dėmesys skiriamas ne tik atsparumui šalčiui, bet ir pasėlio gebėjimui reguliuoti vandens apykaitą.
Mokslininkai pastebi, kad rudenį gavę tinkamą impulsą – specifinių mikroelementų ir biologinių medžiagų kompleksą – augalai geba geriau valdyti žiotelių veiklą. Tai veikia tarsi ląstelių apsauginis mechanizmas. Kritiniu momentu, kai šaknys dar miega lede, o saulė jau kepina, toks pasėlis geba greičiau uždaryti žioteles ir sulaikyti brangią vidinę drėgmę, kol atitirps dirva. Tai nėra magija, tai tiesiog augalo fiziologijos valdymas, leidžiantis jam išlaukti, kol šaknys vėl galės atlikti savo darbą.
Ką daryti pamačius rudus laukus?
Jei pavasarį pamatėte fiziologinės sausros požymius, svarbiausia taisyklė – neskubėti. Dažna klaida yra bandymas atgaivinti tokį pasėlį didelėmis azoto dozėmis, kol dirva dar nėra pilnai atšilusi. Tai tik dar labiau pagilina problemą.
Pirmasis žingsnis turėtų būti pagalba per lapus (kai tik jie geba priimti medžiagas) naudojant biostimuliatorius, kurie padeda atstatyti ląstelių stangrumą ir užgydyti audinių pažeidimus. Tik atkūrus drėgmės balansą, galima galvoti apie augimo skatinimą.
Tad įsibėgėjanti žiema mums primena dar vieną pamoką: žiemkenčiai laukuose kovoja ne tik su šalčiu, bet ir su troškuliu. Ir laimi tie, kurie pavasarį pasitinka sukaupę didžiausią vidinį rezervą.
