Budėjimo režimas, eikvojantis atsargas
Kad suprastume, kodėl taip yra, turime atsakyti į klausimą: kas vyksta su augalu žiemą? Visiška ramybė, artima anabiozei, augalą ištinka tik tada, kai dirva sušąla ir temperatūra stabiliai nukrenta žemiau nulio. Tačiau kai temperatūra svyruoja apie +1 – +5° C, augalas neužmiega. Jis pereina į savitą budėjimo režimą.
Ir čia slypi esmė. Budėjimo režimu augalas nevykdo fotosintezės, nes tam trūksta esminio komponento – šviesos. Trumpomis ir apniukusiomis dienomis energijos gamyba yra minimali arba lygi nuliui. Tačiau augalas, kaip ir bet kuris gyvas organizmas, visą laiką kvėpuoja. Kvėpavimas, bazinis metabolizmas, yra energijos naudojimas. Kiekvieną valandą, kiekvieną parą augalas lėtai, bet užtikrintai eikvoja per rudenį sukauptas cukrų atsargas, kad palaikytų gyvybines ląstelių funkcijas.
Visas rudeninis augimas skirtas ne lapams užauginti, o sukaupti energijos bateriją šaknies kaklelyje. Tikra, šalta žiema šią bateriją perjungia į lėktuvo režimą – energijos sąnaudos minimalios. O šilta, drėgna žiema palieka įjungtą ekraną – energija eikvojama nuolat.
Pavasaris tuščiu baku
Problemos išryškėja pavasarį. Augalas, kuris turėjo pailsėti ir vegetaciją pradėti su pilna energijos atsarga, atsibunda visiškai išsekęs. Jo baterija būna beveik tuščia. Toks pasėlis neturi jėgų sparčiai atnaujinti augimo, lėtai vysto naujas šaknis ir lapus.
Kaip pabrėžia net tik Lietuvos, bet ir Skandinavijos bei Jungtinės Karalystės agronomijos specialistai, susiduriantys su tokiomis problemomis, augalo gebėjimas atlaikyti žiemą ir sėkmingai startuoti pavasarį yra tiesiogiai proporcingas jo sukauptų vandenyje tirpių angliavandenių (cukrų) kiekiui šaknies kaklelyje rudenį.
Kuo didesnė ši atsarga, tuo didesnis atsparumas. Išsekęs augalas yra kur kas labiau pažeidžiamas ne tik pavasarinių šalnų, bet ir ligų. Pavyzdžiui, sniego pelėsis, klestintis drėgnomis ir vėsiomis sąlygomis, daug lengviau pažeidžia augalą, kuris neturi energijos pasipriešinti patogenui.
Kaip pakrauti augalo bateriją?
Raktas į sėkmingą žiemojimą yra ne raminimasis švelnios žiemos prognozėmis, o maksimalus augalo paruošimas rudenį. Svarbiausias tikslas – ne kuo didesnė lapų masė (kuri tik didina riziką iššusti), o kuo didesnė cukrų koncentracija.
Kaip tai pasiekiama? Pirmiausia – subalansuotu tręšimu. Ypatingas vaidmuo tenka kaliui. Jis veikia kaip osmoreguliatorius, didindamas ląstelių sulčių koncentraciją ir taip žemindamas jų užšalimo tašką. Ne mažiau svarbu, kad kalis aktyvuoja fermentus, būtinus fotosintezės metu pagamintų cukrų transportavimui iš lapų į saugojimo organą – šaknies kaklelį.
Antra – pasitelkiant modernias biotechnologijas, kurios padeda augalui efektyviau kaupti atsargas. Būtent čia atsiskleidžia tikroji biostimuliantų paskirtis rudenį. Produktai, kurių sudėtyje yra laisvųjų aminorūgščių, aprūpina augalą statybinėmis medžiagomis, kurias jis iškart naudoja antistresinių baltymų sintezei, taip taupydamas savo energiją. Jūros dumblių ekstraktai, turintys natūralių fitohormonų, skatina šaknų augimą net ir vėsiame dirvožemyje, didindami maisto medžiagų pasisavinimo plotą.
O kartu ir sveika dirvožemio mikrobiota, kurią užtikrina rudenį naudoti mikrobiologiniai preparatai, garantuoja, kad augalas galės lengvai pasisavinti visas jam reikalingas maisto medžiagas šiam svarbiam darbui atlikti. Tai ypač aktualu kalbant apie fosforą – esminį energijos apykaitos elementą, kuris šaltame dirvožemyje tampa beveik neprieinamas. Būtent fosforą atpalaiduojančios bakterijos gali aprūpinti augalą šiuo elementu tada, kai dirvožemis jo natūraliai neatiduoda.
Žvelgiant į žiemkenčių pasėlius lapkritį, svarbu vertinti ne tik tai, ką matome paviršiuje, bet ir tai, kas sukaupta viduje. Nes kova už būsimą derlių laimima ne pavasarį bandant gaivinti išsekusį augalą, o rudenį, išleidžiant jį žiemoti su pilnai pakrautu energijos rezervu.
