„Ūkininkauti mokiausi visų pirma iš šeimos. Aišku, visada pravažiuodamas pažiūrėsi, kaip kaimynai, kaip kitam rajone daro. Taip pat esu dirbęs užsieny – tik dėl to, kad pažiūrėti, kaip ten ūkininkaujama. Aišku, augant ir kitur norėjos nosį įkišti – buvau ir baldžiumi, ir statybininku, grįždavau tik vasaromis tėčiui padėti. Bet galų gale grįžau pilna koja į ūkį“, – pasakoja K.Marinskas.
„Rezultatai šitame darbe pasimato tik kai atiduodi save 100 proc. darbui ir nieko kito negalvoji, tik eini tuo keliu. Nes pribėgom tai daryti nelabai įmanoma. Kartais, aišku, turi ir prakentėti blogesnius laikus. Bet, kaip mes sakom, duonai užteks, o toliau bus geriau“, – sako ūkininkas.
Šiuo metu K.Marinsko laukuose nenuimtas tik pupų derlius, kituose – ražiena arba jau pasėti žieminiai rapsai.
„Dirbame kartu su tėvuku, daugiausia šeimos nariai. Padeda ir „Linas Agro“ atstovai – jie turi nuostabų vadybininką Tomą, kuris visada pataria iš praktikos, ne pagal knygutę. Tai čia, manau, ir yra svarbiausia – kai žmogus žmogui žmogus. Taip ir atsiranda ta partnerystė. Bendradarbiaujant man svarbiausia ir yra žmogiškumas – kad nebūtų svarbiau parduoti, bet ir patarti“, – sako K. Marinskas.
„Šiuo metu mūsų auginamų pupų veislė yra „Trumpet“, jas pirkome iš „Linas Agro“. Kviečius taip pat auginome iš jų, labai nebloga veislė – LG Nida. Taip pat auginame labai gerą žieminių rapsų veislę „Dominator“ – jos šiemet tiesiog nespėjome nusipirkti, nes labai greit buvo išparduota. Ir taip pat turime vasarinių salyklinių miežių veislę – jie taip pat iš „Linas Agro“, – apie partnerystę su bendrove pasakoja ūkininkas.
Geriausias jausmas – žinoti, kad atidavei visas jėgas
Pasak K.Marinsko, kiekvienas sezonas ir metų laikas ūkyje ypatingas – tiek sėjimas, javų prižiūrėjimas, tiek derliaus nuėmimas.
„Smagiausia yra kai sėji, kultūros dygsta, vėliau važiuoji, prižiūri jas. Emocingiausia, kai važiuoji per sausras pro laukus, galiausiai palyja ir matai, kaip tą pačią dieną augalai atsigauna. Tai ūkininkas visada stengiasi daryti kiek išeina, kiek gali iš savęs. O smagiausia ir būna tada, kai gamta prisideda į gerąją pusę. Ir žinai, kad ir pats save 100 proc. atidavei laukams ir nebegalėjai daugiau kur pasistengti. O linksmiausia, kai dirbam visi kartu, ilgai, padeda tėtis su broliu. Ir nėra, kad kažkas ką kito veikia, miega ar dar ką“, – sako K.Marinskas.
„Kad ir šiemet – turėjome tų liūčių, dėl ko labai liūdna, bet visai Lietuvai liūdna. Emociškai būtų sunkiausia, jei kažkodėl tik pas tave vieną taip būtų. Bet šiemet taip išėjo visiems – ir visi klampojom, murkdėmės. Bet visi vieni kitiems padedam ir kažkaip tvarkomės su tuo. Tokie jau metai“, – dalijasi ūkininkas.
Poilsio, ypač šiuo metų laiku, K.Marinsko kasdienybėje nedaug. Išmokti pailsėti, pasak jo, ir yra sunkiausia.
„Nes darbų yra visada. Sako kai kas, kad ūkininkai dirba tik vasarą – tai taip tikrai nėra. Gal pas kitus ir yra, bet pas mane tikrai ne. Varai, varai, tada žiūri, kad nebegali atsikelti iš ryto. Ir supranti, kad gal jau reikėtų pailsėti“, – šypteli K.Marinskas.
„Čia galima taip pat paminėti „Linas Agro“, kurie kartais išveža ir su ūkininkais pakeliauti. Šiemet buvome Graikijoje. Smagiausia gal ir yra su kito rajono ūkininkais važiuoti, tada pamatai, kaip kitam gale kas, prisirenki pažįstamų. Ir vėliau susitikęs net ir po kelių metų tuos veidus prisimeni“, – teigia ūkininkas.
