Lietuvos žemdirbystės instituto Vėžaičių filialo vadovė ir vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Danutė Karčauskienė patikslina – rūgštėja ne visi dirvožemiai, o tie, kurie susiformavę ant mažai karbonatingų moreninių nuogulų ir kur palankios sąlygos natūralių karbonatų išplovimui. Jei dirva rūgšti, įmanoma šį tą pakeisti.
Per daug drėgmės ir tręšimo
Mokslininkė D.Karčauskienė akcentuoja, kad nemažai rūgštėti linkusių žemių yra rytų ir pietryčių Lietuvoje, o daugiausia (31,3%) – vakarinėje Lietuvos dalyje. Šiuose dirvožemiuose karbonatingas sluoksnis slūgso 1,5–2,5 m gylyje, todėl dirvožemis rūgštus ne tik viršutiniame, bet ir giliau esančiuose dirvožemio sluoksniuose, kur formuojasi pagrindinė augalų šaknų masė. Minėta Lietuvos dalis yra perteklinės drėgmės zonoje – kritulių iškrinta daugiau nei išgaruoja.
„Rūgštėjimo procesas dirvožemiuose sietinas su daugeliu veiksnių, iš kurių svarbiausi – genetiniai bei klimatiniai ypatumai, žmogaus ūkinė veikla. Dirvožemio rūgštėjimą skatina gausus, o ypač nesubalansuotas perteklinis rūgščių mineralinių trąšų naudojimas. Dirvožemiai sparčiai rūgštėja, kai taikomos intensyvios (dvilaukės ar trilaukės) sėjomainos, reikalaujančios gausaus augalų apsaugos cheminių priemonių naudojimo. Taip pat dėl augalų šaknų išskiriamų organinių rūgščių rizosferos zonoje ir kai iš dirvožemio su augalų derliumi išnešami pagrindiniai dirvožemio rūgštumą neutralizuojantys kalcio ir magnio katijonai. Šalyje intensyviai vyksta antrinis pakalkintinų dirvožemių rūgštėjimo procesas“, – komentuoja pašnekovė.
Mokslo bendradarbė pabrėžia, kad labai rūgščiuose dirvožemiuose sutrinka anglies ir azoto junginių transformacija, sulėtėja mikroorganizmų veikla, blogėja dirvožemio struktūra, didėja dirvožemio suspaudimas. Tokiuose dirvožemiuose pasireiškia maistinių elementų, o ypač fosforo trūkumas visiems augalams, o ankštiniams – molibdeno trūkumas.
Žemdirbystės instituto mokslininkė patikslina, kad rūgščių dirvų kalkinimas pagerina ne tik dirvožemio chemines savybes, o kartu ir ekologines augalų augimo sąlygas, keičiasi tam tikrų piktžolių rūšių gausumas ir konkurencinės sąlygos. Kalkinimu palaikant optimalų rūgštingumo lygį ženkliai pagerėja pagrindinių maistinių elementų įsisavinimas iš trąšų, o derlius gali padidėti daugiau nei 2 ar 3 kartus.
Veiksmingiausios yra dulkios oksidinės ir hidroksidinės formos kalkinės medžiagos (degtos ir gesintos kalkės), lėčiau dirvožemio rūgštumą neutralizuoja dulkios ir granuliuotos karbonatinės formos kalkinės medžiagos (klintmilčiai ir dolomitmilčiai).
Natūralios kilmės karbonatinės kalkinės medžiagos labai svarbios ekologiniu aspektu, nes nekenkia dirvožemio biotai ir dygstantiems augalams, kai tuo tarpu didžiausią reaktingumą turinčios kalkinės medžiagos, o ypač oksidinės formos degtos kalkės, yra chemiškai labai aktyvios ir pasižymi augalus bei dirvožemio biotą deginančiu poveikiu.
Pašnekovė primena – mažiau rūgštiems dirvožemiams kalkinti geriausiai naudoti lengvai išbarstomas granuliuotas karbonatines kalkines medžiagas, o reaktingiausias kalkines medžiagas naudoti tik išimties atvejais labai rūgštiems dirvožemiams neutralizuoti.
Maža investicija – didžiulė nauda
„Linas Agro“ Agrotechnologijų plėtros vadovė Dr. Gabrielė Pšibišauskienė sako, kad dėl dirvožemio rūgštėjimo tenka konsultuoti ūkius vakarų, rytų ir pietvakarių Lietuvoje: „Dirvožemio rūgštėjimas yra viena iš dirvožemio degradacijos formų, į kurią itin jautriai reaguoja žemės ūkio augalai. Rūgštūs ir rūgštoki dirvožemių plotai šiemet dėl didelio kritulių kiekio yra linkę rūgštėti. Lietūs paskatino kalcio išplovimą. Verta kalkinti dirvožemius pagal galimybes ir poreikį. Galima rinktis dulkias, granuliuotas ar trupintas kalkines trąšas. Šių formų trąšos turi skirtingą neutralizacijos poveikį ir gali būti naudojamos skirtingu laiku.“
Specialistė patikslina, kad miežiams ir kviečiams reikalingas ne žemesnis dirvos pH nei 5,8, sojoms, pupoms, žirniam 6,2. Žemesnis pH trukdo pupiniams augalams kaupti azotą. Cukriniams runkeliams, raudoniesiems burokėliams, bulvėms reikalingas pH yra 6,5-7,0, rapsai yra šiek tiek kantresni dirvos pH – jis neturėtų būti žemesnis negu 5,6.
„Moksliniais tyrimais nustatyta, kad didžiausias sėjomaininių augalų derlius vakarų Lietuvoje būna, kuomet dirvos pH yra 6,2 ±0,20. Tam pasiekti yra labai svarbus pirminis kalkinimas didelėmis normomis, o pakartotinis – būtina priemonė dirvožemio rūgštėjimo kontrolei.
Labai nualintiems dirvožemiams tinka gesintos, trupintos kalkės – jas geriausia berti prieš sėją, likus 1,5–2 mėnesiams. Granuliuotas kalkes galima barstyti tiek prieš sėją, tiek ir po jos.“
G.Pšibišauskienė pažymi, kad, kokybiškai paskleidus trupintą klintį, rūgščios dirvos neutralizuojamos maždaug penkeriems metams. Ji primena, kad kalkinimo darbus rūgščiuose dirvožemiuose būtina planuoti iš anksto, tačiau šis darbas yra vienas efektyviausių ir pigiausių priemonių padidinti augalų derlių net 3 kartus.
„Labai svarbūs ir dirvožemio tyrimai. Pakalkintose dirvose augalai geba įsisavinti daugiau azoto, fosforo, kalio, sieros, magnio, molibdeno, todėl mažėja trąšų nuostoliai. Į hektarą kalkinimui investavus per 5 metus 30 eurų, grąža gali būti net 2-3 t/ha kviečių derliaus daugiau, o tai sudarytų 350 – 500 eur iš hektaro, priklausomai nuo kviečių kainos. Investicija kalkinant dirvožemius granuliuotomis kalkėmis ar kreida siekia 30-60 eur/ha, galima tikėtis 300-500 kg/ha daugiau derliaus, kalkių ar kreidos poveikis trunka 1-2 metus, priklausomai nuo dirvos polinkio rūgštėti, klimatinių sąlygų, žemės dirbimo būdo ir kitų veiksnių“, – paaiškina Agrotechnologijų plėtros vadovė.
