P. Maziliauskas po studijų A. Stulginskio žemės ūkio universitete dar neskubėjo sukišti rankas į žemę. Žinojo, kad tai bus jo pasirinkimas, tačiau reikėjo bent kartą pasaulį aplėkti – lyg toj dainoj. Savęs Anglijoje neieškojo, tačiau pagyveno ten tris mėnesius: „Nešiojau paštą, o laisvalaikiu – keliavau. Kai šį bei tą pamačiau, sugrįžau ir įkūriau ūkį.“
Pastangas turi palaiminti dangus
Norėjo sukurti kažką savo – unikalaus. Ilgai svarstė kurti kailinių žvėrelių fermą, tačiau netrukus nugalėjo klasika – kelios karvės ir keli hektarai žemės. Sako, jauną žmogų prisirišimas prie gyvulių per daug varžo – darbas sunkus, o stabilumo mažai. Užsiima pavyzdine augalininkyste.
Ūkininkas įsitikinęs, kad didžiausią gero derliaus dalį lemia laiku atlikti darbai ir naši technika, tačiau po viso to lemiamą žodį taria gamta: „Turiu geru žodžiu paminėti agronomę „Linas Agro“ Albiną Grockienę – ji yra tikras savo darbo valandų neskaičiuojantis profesionalas. O pastaraisiais metais tenka dėkoti ir gamtos sąlygoms, kurios tarsi palaimino mūsų darbus, leido pasidžiaugti rezultatais ir subrandinti puikius ekstra klasės kviečius.“
Ekstra klasė – tai grūdai, kuriuose yra pakankamai didelis baltymų ir glitimo kiekis. Ūkininkas savo patirtimi liudija, kad tokius tikrai galima išauginti mūsų kraštuose, mūsų gamtinėmis sąlygomis. Žinoma, gamta kartais pajuokauja – viename lauke per sausa, o kitame, už dvidešimt kilometrų – liūtis.
„Dirbi ir vis tikiesi geriausio, – sako P. Maziliauskas ir primena, kad Lietuvos ūkininkai be reikalo kartais lyginami su teršėjais. – Mes esame gamtos dalis. Siekiame didesnio derliaus, tačiau žinome, kad jo reikės ir kitais metais. Kažkada, tikiuosi, reikės ir mano septynmečiui sūnui. Dėl teisybės – atminkime, kad Lietuvos ūkininkai chemijos ir trąšų dirvai naudoja kone mažiausiai visoje Europoje. Taupome, stengiamės sutilpti į kaštus. Viskas ūkyje vyksta centimetro tikslumu. Esame tvarūs ir tuo pačiu modernūs. Nauja kokybiška technika reiškia, kad vietoje darbų nebus remontuojama. Kartais taip norisi, kad ūkininkų kritikai savo akimis pamatytų, kaip mes mylime kiekvieną hektarą, kad išgautume derlių naudą, kad taip būtų ir kitais metais. Sėjomaina, kalkinimas – mes visa tai žinome ir mokame geriausiai. Mokame dirbti taip, kad tai nebūtų laikina.“
Ūkininkai – iš karto į kartą
Neseniai P. Maziliauskas iš tiesų buvo pradėjęs gailėtis, kad pasirinko ūkininko kelią. Priežastis buvo visai ne derlius ar kokios nesėkmės. Visuomenėje tarsi buvo pradėta skleisti nuomonė, jog ūkininkas yra didžiausias Lietuvos kenkėjas, teršėjas, niokotojas, gamtos išnaudotojas. Ir dar dykaduonis, į Vilnių atvažiavęs naujausiu traktoriumi.
„Daugelis ūkininkų tikrai jautėmės nekaip. Manau, kad dabar tokios nuotaikos nuslopo. Ūkininkai pakeitė žmonių nuomonę į gerąją pusę. Mes mokame užsidirbti – tik nesuriškite rankų. Mes mokame tausoti gamtą – tik nesityčiokite. Šiandien jau tikrai galiu tvirtinti, kad ne dėl pinigų ūkininku tampama. Uždarbio galima rasti daugelyje kitų sričių. Tai pašaukimas, idėja, susižavėjimas pačiu procesu. Esu tuo augęs ir viską suprantu. Tikiuosi, kad mano sūnus to semiasi iš manęs – perima tai, ką man tėtis perdavė. Po kokiu 15 metų pamatysim. bus įdomu pažiūrėti“, – kalba jaunas ūkininkas ir tėvas.
P. Maziliauskas pabrėžia vieną terminą, kuris ir dabar dažnai prikaišiojamas žemdirbiams. Susietumas – tai toks neigiamai vertinamas reiškinys, kuomet Europos parama naudojama kito ūkio naudai. Pavyzdžiui, tėvo traktorius aria sūnaus žemę. Iš tiesų tokia tvarka stengiamasi užkirsti kelią visai kitokiam piktnaudžiavimui. Tarkime – kai sūnus ramiai gyvena užsienyje, o jo vardu Lietuvoje gaunama ES parama.
P. Maziliauskas kai kuriems momentams pritaria – negalima piktnaudžiauti parama, tačiau būtent per piktavalius negali atvykti tėvui į pagalbą: „Nežinau, kuriuo momentu viskas tarsi apsiverčia. Visi nori, kad tėvas ūkininkas užaugintų sau pamainą. Vaikas tėvo traktoriuje – labai gražu. O jei vaikas tėvo laukuose su savo traktoriumi – jau smerktina. Teisingai, kai prižiūrime paramos įsisavinimą, tačiau ar pagalvojame, kaip sunku jaunam žmogui be pagalbos pradėti ūkininkauti? Jam reikia ne tik valstybės, bet ir tėvo paramos. Galima daug pasiekti per didžiulį darbą, tačiau konkuruoti pradėjus nuo nulio – labai sunku. Vien žemės įsigyti tikrai nėra paprasta. Aš tikiu, kad netrukus visai viską suprasime.“
