Maršrutas per Juodkalniją ir Bosniją išbandė tiek technikos patikimumą, tiek keliautojų fizinę ir psichologinę ištvermę.
Trečias etapas – trise
Motociklininkas K. Mieliauskas įveikė ekspedicijos „Europos vertikalė: bekelė“, kuri driekiasi per 13 šalių iki šiauriausio Europos taško Nordkapp Norvegijoje neasfaltuotais keliais ir bekele, trečiąjį etapą iš aštuonių. Jis truko 6 dienas, buvo įveikta 800 km.
-
„Europos vertikalė“: iš pirmojo etapo Graikijoje Karolis Mieliauskas tikėjosi visai ne to – teko keisti planus
-
„Europos Vertikalė: Bekelė“: Graikijos pajūrio idilė ir etapo finišas netoli Albanijos
-
„Europos vertikalė: bekelė“: bekelės rojus Albanija pateisino savo vardą – neapseita be puikių vaizdų ir griuvimo
Šį etapą galima vadinti išskirtiniu, nes jis apėmė dvi šalis – Juodkalniją ir Bosniją, o kartu su K. Mieliausku važiavo ne vienas, kaip iki šiol, o du bendraminčiai 59-mečiai vokiečiai Karin ir Tobijas, todėl teko atgabenti dar vieną CFMOTO 450MT motociklą. „Karin ir Tobijas yra patyrę, daug keliauja motociklais ir nevengia iššūkių. Kartu prieš pusantrų metų žiemą motociklais keliavome į Nordkapą, todėl žinojo, kad bus iššūkių“, – sako K. Mieliauskas.
Maršrutas prasidėjo Juodkalnijos sostinėje Podgoricoje, vedė šiaurės kryptimi aukštyn į kalnus ir iš karto parodė charakterį – statėjo, daugėjo aštrių, trupančių ar laisvų akmenų.
Motociklininkas pabrėžia, kad važiavimas nuolat reikalavo susikaupimo ir kontrolės: „Važiuoti stengėmės šlaito pusėje, kad kalnas būtų šalia, nors šia puse važiuoti sudėtingiau dėl kelio dangos. Važiuoti išorine kelio puse būtų lengviau, bet ten įkalnėse yra laisvų akmenų, riedulių. Be to, nėra jokių atitvarų. Jeigu padarysi klaidą išorinėje pusėje, gali būti du variantai – arba griūsi į šlaito pusę ant kelio, arba į prarają. Žinoma, važiuojant trajektorija keičiasi ir tai yra normalu, bet saugumo sumetimais stengėmės išorine puse važiuoti rečiau.“
Iššūkiai nuo pirmosios dienos
Maršrutas netikėtumų ir iššūkių pateikė jau pačią pirmą dieną. Važiuojant per kalnus K. Mieliauską per raciją pasiekė žinia, kad vienas iš motociklininkų turi sunkumų.
„Apsisukau, grįžau pasižiūrėti ir pamačiau, kad vienas motociklininkas nuvažiavo nuo keliuko prarajos link ir tik visiško atsitiktinumo dėka pakibo ant didelio akmens. Kai atėjau, abu vokiečiai laikė motociklą, kad jis nepradėtų slysti. Toks vaizdas, kad užteks nusičiaudėti, ir jis tiesiog nugarmės žemyn. Nors ne tiek ir giliai, būtų apie 10 m, bet ištraukti nepavyktų. Motociklą sėkmingai patraukėme, niekas nesusižeidė, bet adrenalino kelionės pradžiai tikrai netrūko“, – pirmąjį iššūkį prisimena K. Mieliauskas.
Tiesa, diena taip paprastai nesibaigė. Priartėjus prie perėjos, kuri turėjo nuvesti į kitą kalno pusę, pasitiko nuo praėjusios žiemos dar užsilikę sniego liežuviai. Motociklininkas pasakoja, kad situacija nebuvo palanki bandyti juos įveikti: „Vakarėjo, kaupėsi debesys, keliukas status, sniegas. Per pirmuosius liežuvius pervažiavome, per ketvirtą, penktą jau turėjome padėti vieni kitiems stumdami motociklus. Bet toliau sniego kiekis buvo neįveikiamas. Tapo akivaizdu, kad tiesiog įklampinsim motociklus.“
K. Mieliauskas sako, kad tai buvo momentas, kai turėjo priimti sprendimą apsisukti ir grįžti, nesvarbu, ką sakytų ambicijos. „Prasidėjusi liūtis kalnuose iš karto keičia situaciją. Galbūt tektų laukti ne tik, kol nustos lyti, bet ir kol pradžius, nes kalnuose viskas tampa upeliais, o jais važiuoti irgi būtų pavojinga. Nutarėme leistis ir ieškoti alternatyvų“, – teigia jis.
Gamtos grožis ir daugiau nuotykių
Važiuojant Durmitor nacionaliniu parku motociklininkus lydėjo geras oras ir nuostabūs vaizdai – laukiniai žirgai, apleistos trobelės, visiška gamtos apsuptis, kurios nedrumstė žmonės. „Buvo apėmęs nepaprastas ramybės jausmas iki tol, kol vėl neatsirėmėm į sniegą. Lyg ir nedaug, apie 100 m į įkalnę, bet variklis įsirėmė į sniegą, todėl net ir toks atstumas buvo nepravažiuojamas, gal prastumiamas“, – pasakoja K. Mieliauskas.
Kliūtį apvažiuoti slėniais galimybės nebuvo. Laimė, netoli maršruto driekiasi asfaltuota Sedlo perėja (1900 m), kurią mėgsta motociklininkai. Todėl užlipęs ant kalno ieškoti alternatyvių kelių K. Mieliauskas pamatė keturis motociklininkus, sustojusius netoli nuo jų. Pasikvietęs juos į pagalbą, pertempė motociklus per snieguotą ruožą ir galėjo toliau tęsti kelionę Bosnijos link.
„Galiausiai, nutiko dar vienas įdomus dalykas. Važiuojant kalnais į Bosniją, nusileidome į pasienį, tiksliau sakant – į teritoriją tarp Juodkalnijos kontrolės punkto ir Bosnijos kontrolės punkto. Todėl teko grįžti į Juodkalnijos pusę ir gauti išvažiavimo iš šalies antspaudą, tada važiuoti į Bosniją ir praeiti pasienio procedūras. Nė viena šalis nepriklauso Europos sąjungai, nei Šengeno erdvei.“
Karo ženklai
Įvažiavus į Bosniją motociklininkus pasitiko ženklas „Republika Srpska“ – Bosnija ir Hercegovina yra pasidalinusi į proeuropietišką Bosnijos ir Hercegovinos federaciją ir Serbų respubliką. Didelė dalis maršruto vedė būtent šia šalies dalimi.
„Matėme daug karo ženklų – kulkų suvarpyti namai, karinės bazės ar jų likučiai kalnuose ir kaimuose, rusiškos vėliavos bei pavadinimai nėra reti. Karo Ukrainoje kontekste tai nuteikia niūriai. Tiesa, gamta fantastiška – kanjonai, upės, didžiuliai kalnai, ežerai. Dažnai ištisą dieną nebūdavo ryšio. O atvažiavus į kaimelį nesinorėjo jokių didelių viešbučių, tik paprastos nakvynės ir maisto“, – pasakoja K. Mieliauskas. Keliautojas pažymi, kad viskas pasikeitė atvažiavus į Mostaro miestą, priklausantį Bosnijos ir Hercegovinos federacijai – pasitiko europotiška aplinka ir besišypsantys žmonės.
Trečiasis etapas baigėsi dar vienoje įdomioje vietoje – vieninteliame šalies pajūrio kurorte Neume. „Bosnija ir Hercegovina turi vos apie 20 km Adrijos jūros pakrantės. Atvykę ten džiaugiamės, kad sezonas dar neprasidėję. O už kelių kilometrų jau laukia Kroatija, kurioje prasidės ketvirtasis „Europos vertikalė: bekelė“ etapas. Ir toliau keliausiu kartu su Karin ir Tobias, net neabejoju, kad patirtys ir vaizdai vėl bus įspūdingi“, – džiaugiasi K. Mieliauskas.
Nuotykis – tai savęs išbandymas
Ne pirmą kartą su K. Mieliausku motociklais keliaujanti vokietė Karin sako, kad Juodkalnijos ir Bosnijos etapas buvo toks, kokio tikrai nesitikėjo. Ji pasakoja, kad daugiausiai fizinių ir psichologinių jėgų pareikalavo techniškai sudėtingi ruožai dienos pabaigoje: „Kai esi pailsėjęs, galvoji apie tai, kaip įveikti kliūtį, bet kai pavargsti, pradedi galvoti apie viską, kas gali nutikti blogai. Būtent tada manyje prasideda vidinė kova – iššūkiu tampa ne pati kliūtis, o kaip išlikti ramiai ir pasitikėti savimi.“
Visgi moteris sako, kad nuotykis visada yra savęs išbandymas.
„Žinoma, buvo akimirkų, kai visas dėmesys buvo sutelktas tik į artimiausią kliūtį, o ne į kraštovaizdį, bet būtent tos akimirkos ir buvo tikrasis nuotykis. Būtent tada ir pamatai, ką iš tiesų gali.
Tačiau turiu pasakyti, kad jei tokią kelionę būtų pasiūlęs kas nors kitas, būtume atsisakę. Kartu su Tobias pasitikime Karoliu, nes jis ne tik moko vairavimo įgūdžių, bet ir suteikia pasitikėjimo, sugeba baimę paversti smalsumu, o iššūkius – malonumu“, – pabrėžia Karin.
Kaip atrodė iššūkių kupina kelionė bekele Balkanuose, žiūrėkite nuotraukose ir video pasakojime. Ar Kroatijoje bus lengviau – pasakojimas jau netrukus.
