Sekite 15min Google
„Keliaujant dviem motociklams, važiuoti galima tik paraleliai vienas kito, nes vos pravažiavus pakyla nepermatoma dulkių siena, kuri labai ilgai laikosi ore“, – prisimena keliautojas. Visgi tai nesutrukdė pasimėgauti didžiausiu Vengrijos ežeru ir pakeliui lydėjusiais peizažais.
Vengrija – puiki pradedantiesiems
K. Mieliauskas primena, kad „Europos vertikalė: bekelė“ – tai ekspedicija per 13 šalių nuo Atėnų iki šiauriausio Europos taško Nordkapp Norvegijoje neasfaltuotais keliais ir bekele. Nuo kitų žinomo keliautojo projektų šis skiriasi tuo, kad kiekviename etape kartu su juo važiuoja ir po dar vieną motociklų entuziastą, kuris nori tiek išbandyti bekelę, tiek ja važinėja, tačiau nori pasisemti daugiau patirties ir leistis į nuotykį. Iš viso planuota bekele nuvažiuoti apie 7 tūkst. kilometrų, tačiau pasiekus ketvirtojo etapo finišą Kroatijos sostinėje Zagrebe, skaitiklis jau rodė beveik 4 tūkst. kilometrų.
„Penktasis etapas prasidėjo Zagrebe, o maršrutas vedė per Vengriją ir Slovakiją iki Krokuvos. Kartu su manimi šį kartą važiavo bendramintis Alenas, apgyvendinimo įstaigos vadovas. Jaunystėje, kaip ir daugelis, jis vairavo motociklą, tačiau vėliau šį pomėgį buvo pamiršęs. Praėjus kone 30 metų jis nori sugrįžti į motociklizmą“, – pasakoja K. Mieliauskas.
Jis sako, kad Aleno pasirinkimas keliauti kartu su patyrusiu motociklininku buvo geras sprendimas: „Šį formatą vadinu „ride&train“, t. y., važiuoti ir mokytis realiose situacijose su pagalba, nes taip atsiranda įgūdžiai, ir tai įvyksta labai greitai.“ Anot motociklininko, Vengrija yra ypač tinkama šalis naujokams ar sugrįžtantiems prie motociklų – čia yra kalvų, miškų, smėlio, o privažiavus Slovakiją galima rasti ir aukštesnių kalnų, todėl galima išbandyti visą spektrą paviršių, bet tokių ekstremalių ruožų, kaip Bosnijoje – nėra.
Išbandymas moliu ir dulkėmis
Vengrija garsėja molingomis bekelės atkarpomis, ypač miškuose ir žvyrkeliuose. Su jomis motociklininkai susidūrė jau pirmosiomis kelionės dienomis. „Vengrija mus pasitiko 38 laipsnių karščiu pavėsyje, todėl keliukuose laukė kaip cementas sudžiūvęs molis. Teoriškai tai gan kieta danga važiavimui, tačiau iš tikrųjų jame buvo po lietaus paliktos sustingusios gilios traktorių ar visureigių provėžos. Tai reiškia kad važiavimas pasidaro techninis, nes ištisą dieną tenka žiūrėti, kaip neįkristi į provėžą“, – prisimena K. Mieliauskas.
Tačiau kietos kaip cementas provėžos buvo tik dalis sunkumo. Motociklininkas aiškina, kad džiūstančio molio paviršius tampa dulkėmis, todėl privažiavus tokią atkarpą atrodo, jog bus važiuojama sprindžio storio smėlio sluoksniu:
„Bet tai apgaulingas įspūdis, nes tai ne smėlis, o labai lengvos molio dulkės, primenančios feš-fešą – dykumose aptinkamą itin smulkų dirvožemį, kuris savo konsistencija primena pudrą. Vos paliestas, feš-fešas kyla į orą ir sukelia tirštą, ilgai nenusėdančių dulkių debesį, kuris visiškai panaikina matomumą.
Dėl to kyla du iššūkiai – kadangi šios dulkės neišlaiko jokio svorio, per jas važiuoti yra klampu. Be to, keliaujant dviem motociklams, važiuoti galima tik paraleliai vienas kito, nes vos pravažiavus pakyla nepermatoma dulkių siena, kuri labai ilgai laikosi ore. Važiuojant vienam paskui kitą reikėtų išlaikyti bent pusės kilometro atstumą. Rekomenduoju pažiūrėti kelionės video pasakojimą – vaizdai įspūdingi.“
Karščio ir dulkių derinys keliautojus privertė gerti net po 6–7 litrus vandens per dieną ir nepamiršti papildų, kurie padėjo atstatyti prarastus mineralus ir elektrolitus. K. Mieliauskas prisimena, kad tokius kiekius vandens paskutinį kartą gėrė prieš kelerius metus važiuodamas per Iraką.
Balatonas ir kitos įdomybės
Nepaisant molio, dulkių ir karščio, abu motociklininkai pasimėgavo ir Vengrijos gamta. Dalis maršruto vedė palei apatinę Balatono ežero pakrantę. Balatono ežeras, dažnai vadinamas „Vengrijos jūra“, yra didžiausias gėlo vandens telkinys Vidurio Europoje, o jo plotas siekia beveik 600 kv. km. Aplink ežerą žaliuoja vynuogynai, yra puikiai išvystyta infrastruktūra buriavimui bei maudynėms, todėl jis jau daugybę dešimtmečių išlieka populiariausia šalies atostogų vieta. Be to, ežeras seklus ir šiltas – tuo įsitikino ir motociklininkai, stabtelėję maudynėms.
„Mūsų maršrutas kirto Vengriją iš pietvakarių į šiaurės rytus, todėl daugiausiai važiavome pro dirbamus laukus, kuriuose auga saulėgrąžos ir kukurūzai. Taip pat kirtome Zala, Balatono vyno regionus, taip pat Etyek-Buda regioną, kuris vadinamas Vengrijos Šampane, kurie driekiasi per vaizdingas, saulės nutviekstas vulkaninės kilmės kalvas”.
K. Mieliauskas sako, kad dabar tikrai pats gražiausias laikas keliauti Vengrijoje – daugybė žalumos, spalvų, nuostabūs saulėlydžiai. Nuolatiniai palydovai kelyje buvo kiškiai, lapės, šernai, įvairūs paukščiai. „Galbūt keistai nuskambės, bet važiuojant per Vengriją mane aplankė namų jausmas, nors kilometrų prasme nuo Lietuvos dar toli. Sunku apibūdinti, bet visi keliavę, jį žino. Man labai patinka spygliuočių miškai, todėl įvažiavus į pušyną Vengrijoje pasirodydavo, kad jie labai panašūs į lietuviškus ir apimdavo geras jausmas“, – prisimena motociklininkas.
Traumų išvengta, griuvimų – ne
Paskutines pusantros dienos maršrutas driekėsi Šiaurės Vengrijos kalnais, o klimatas pasikeitė kardinaliai – alinantį karštį pakeitė lietus. „Iš vienos pusės buvo malonu, iš kitos – lietus sušlapdė molį, todėl įkalnės ir nuokalnės tapo labai slidžios ir priminė čiuožyklas. Be to, niekada neaišku, ką rasime nusileidę žemyn, galbūt reikės grįžti, o tai jau būtų visai nejuokinga užduotis. Tikrai sunkiai įsivaizduoju, kaip galima būtų pakilti į tokią slidžią įkalnę. Laimė, išbandyti nereikėjo“, – pasakoja K. Mieliauskas.
-
„Europos vertikalė: bekelė“: bekelės rojus Albanija pateisino savo vardą – neapseita be puikių vaizdų ir griuvimo
-
„Europos vertikalė: bekelė“. Trečiajame etape – virš bedugnės pakibęs motociklas ir neperbrendamas sniegas vasarą
-
„Europos vertikalė: bekelė“: ekspedicijos dalyviai patyrė, kad galimybių ribos dažnai egzistuoja galvose
Visgi griuvimų Vengrijos etapo metu išvengti nepavyko, tačiau motociklininkas sako, kad tai yra natūralus mokymosi procesas: „Besimokant važiuoti bekele arba grįžtant prie tokio važiavimo po daugelio metų griuvimai yra natūralūs ir neišvengiami. Alenui sekėsi puikiai, jaunystėje įgyti įgūdžiai nedingo, jis atnaujino gebėjimus ir puikiai pasiruošė grįžti į motociklizmą. Džiugu, kad nebuvo traumų, o ir CFMOTO 450MT atlaikė puikiai.“
Įvažiavus į Slovakiją bekelė pasibaigė – ši šalis išskirtinė tuo, kad joje visoms motorinėms priemonėms važiuoti neasfaltuotais keliais draudžiama arba važiavimas labai ribojamas. Etapas baigėsi Lenkijos mieste Krokuvoje, kur 1000 km per 6 dienas įveikę motociklai buvo nugabenti į CFMOTO atstovybę rutininiam patikrinimui ir paruošimui jau šeštajam projekto etapui per Lenkiją. K. Mieliauskas sako, kad būsimas etapas bus ypatingas tuo, kad baigsis Lietuvoje: „Tai bus dar vienas mano pasiekimas – būsiu nuvažiavęs nuo Atėnų iki Lietuvos. Todėl kviečiu ir toliau sekti projektą – skaityti, žiūrėti video ir nuotraukas, ir semtis įkvėpimo.“
