„Būtent taip ir įsivaizdavau šį važiavimą – nepatyrę motociklų entuziastai mokosi, o patyrę tobulėja dar labiau. Todėl labai rekomenduoju bekele važiuojantiems žmonėms, ją išbandyti ir kalnuose“, – džiaugiasi keliautojas ir kartu su vokiete Karin dalijasi įspūdžiais iš Kroatijos.
Lydėjo jūros vaizdai
Palikę Bosnijos pajūrio kurortą Neumą, K. Mieliauskas ir kartu su juo nuo trečiojo etapo važiuojantys vokiečiai Karin ir Tobijas, ekspediciją motociklais tęsė Kroatijoje. Nieko nelaukę jie persikėlė į Hvaro salą – Kroatijai priklauso 78 salos ir daugiau nei pusė tūkstančio salelių, kurių plotas mažesnis nei vienas kvadratinis kilometras.
„Kroatija pasitiko karščiu, drėgme ir labai menku šešėliu. Visą pirmą dieną važiavome per Hvarą pačia tikriausia bekele. Sala keliauti motociklu puiki, galima mėgautis nuo jos beveik visą laiką matomais jūros vaizdais, važiuoti aukštai nusidriekusiais stačiais, akmenuotais keliukais buvo labai gera, nors ir reikėjo įdėti pastangų“, – pasakoja K. Mieliauskas.
Jis sako, kad Kroatijos maršrutas būtent tuo ir ypatingas, kad beveik kiekvieną dieną lydėjo fantastiški vaizdai: „Kad ir kaip aukštai buvome, mažiau ar daugiau, bet vis matėme jūrą ir salas. Prie kalnų platybių jau spėjusioms priprasti akims tai buvo malonus pokytis. Gerai buvo ir tai, kad vakare per 40 min. galėjome atsiduri prie jūros nakvynei. Taip ir darėme porą vakarų iš eilės po 10 dienų važiavimo. Nors jėgų dar užteko, bet stojome dėl oro sąlygų – per lietų į kalnus važiuoti nereikėtų.“
Sunkiau – Pietų Europoje
Trečiajame ir ketvirtajame etape važiavę Karin ir Tobijas gali tik patvirtinti, jog kelionė motociklu yra puiki erdvė tobulėti tiek techniškai, tiek psichologiškai. Kartu su K. Mieliausku 2025-ųjų vasarį jie leidosi į kitą iššūkį pavadinimu „Arctic Ride“ – kelionę į šiauriausią Europos tašką Nordkapą žiemą. Tuomet juos lydėjo dideli temperatūros pokyčiai nuo +4 iki -30 laipsnių, iš kojų verčiantys vėjai ir ledas, ant kurio buvo ypač sunku išsilaikyti. Paklausta, kuo kelionė per Balkanus skyrėsi nuo kelionės į Nordkapą, Karin sako, kad abi kelionės buvo sudėtingos, tačiau visiškai skirtingai:
„Arktyje didžiausias iššūkis buvo nuolatinis šaltis. O Juodkalnijoje ir Bosnijoje gerokai sudėtingesnis buvo pats važiavimas. Turbūt galėčiau sakyti, kad Arktis išbandė fiziškai, o ši kelionė – techniškai ir psichologiškai. Juokingiausia, kad net ir Juodkalnijoje galiausiai kirtome apsnigtus kalnus stačiais keliukais.
Netikėtų situacijų buvo daugybė – mano motociklas vos nenuslydo nuo skardžio, atsidūrėme uždarytame kelyje ir net negalėjome apsisukti dėl sniego, ir daug kitų. Tačiau būtent tokie dalykai ir paverčia keliones įsimintinomis.“
Karin pabrėžia, kad nors kelionė į Arktį buvo ekstremali, tačiau jie visą laiką važiavo keliais. O ši kelionė nuolat vedė per tokį reljefą, kurio paprastai pora vengia. „Prieš šią kelionę buvome įsitikinę, kad toks važiavimas yra už mūsų galimybių ribų. Po kelionės supratome, kad didžiausios ribos dažnai egzistuoja tik mūsų galvose“, – sako ji.
Didžiausia dovana – draugystė
Paklausta, ar po sudėtingo Juodkalnijos ir Bosnijos etapo buvo minčių toliau nevažiuoti, Karin sako, kad kūnas tikrai jautė nuovargį, tačiau psichologiškai buvo priešingai – augo pasitikėjimas savimi, norėjosi tęsti. Ši kelionė moteriai priminė, kokia svarbi yra komanda: „Kai santuokoje gyveni daug metų, gana gerai pažįsti vienas kito stiprybes ir silpnybes. Kartu džiaugėmės mažomis pergalėmis, juokėmės iš sudėtingų situacijų, augome kartu. Apskritai, ši kelionė priminė, kad nuotykiai nesibaigia sulaukus vyresnio amžiaus. Vis dar galima mokytis, išbandyti save ir pačiam save nustebinti.“
Karin pabrėžia, kad kelionė suteikė ir daugiau pasitikėjimo savimi, galimybę išeiti iš komforto zonos ir pajusti vidinę laisvę. „Kai visas dėmesys sutelktas į trasą, kasdieniams rūpesčiams tiesiog nebelieka vietos. Kurį laiką visas triukšmas galvoje nutyla. Tačiau svarbiausia, ką davė kelionė, ko gero, yra draugystė. Dvi savaites kartu leidome laiką, įveikėme iššūkius, kartu juokėmės. Ir tam tikru momentu tai ėmė priminti šeimą. Ir taip, prieš kelis mėnesius būtume sakę, kad toks bekelės nuotykis ne mums. Šiandien mūsų atsakymas yra aiškus: taip, tai mums tinka“, – džiaugiasi Karin.
Atskleidė šalių grožį
Be viso to, keliavimas bekele parodė Juodkalniją, Bosniją ir Kroatiją taip, kaip jas pamato labai nedaug turistų – atokias, laukines ir nepaprastai gražias. Juodkalnija ir Bosnija paliko įspūdį dėl sudėtingo važiavimo. O štai Kroatija Karin nustebino savo stipria emocine įkrova: „Mes priklausome tai kartai, kuri užaugo su Vinetu ir Old Shatterhandu. Tai buvo mūsų vaikystės herojai. Ir staiga važiavome per vietas, kur buvo filmuotas legendinis filmas, tie kraštovaizdžiai dešimtmečius gyveno mūsų vaizduotėje. Skirtumas tik tas, kad jojome ne arkliais, o motociklais.
Kroatija buvo kitokia dar ir todėl, kad nustojome savęs klausinėti, ar apskritai galime tai padaryti. Prieš tai mokėmės, o Kroatijoje jau mėgavomės tuo, ką darome. Pajutome laisvę ir didelė tos laisvės dalis kilo iš atokių kraštovaizdžių ir jausmo, kad esi visiškai atsijungęs nuo kasdienio gyvenimo. Kita jos dalis – iš tobulėjančių važiavimo bekele įgūdžių. Augant pasitikėjimui savimi, nustojome tiek daug nerimauti ir pradėjome mėgautis pačiu važiavimu.“
Erdvė tobulėti
Ketvirtasis ekspedicijos etapas baigėsi Kroatijos sostinėje Zagrebe įveikus beveik 1000 km. „Kelias, palyginus su Juodkalnija ir Bosnija, nebūtinai buvo paprastesnis, bet bendrakeleiviai jau labiau įgudę, todėl galėjome būti greitesni ir įveikėme didesnį atstumą. Kitaip tariant, liejom prakaitą nuo ryto ir vakaro kiekvieną dieną“, – džiaugiasi K. Mieliauskas.
Jis sako, kad CFMOTO 450MT motociklai nuvažiavo daugiau kaip 3,5 tūkst. km nuo Atėnų ir kelionę atlaikė puikiai, nepaisant ypač didelės jiems tenkančios apkrovos kalnuose: „Esu maloniai nustebintas šio motociklo universalumu – yra gerų motociklų važiuoti ekstermalia bekele, bet juos iki starto reikia atsivežti. O šiuo atveju pervežimų nėra, nes šis motociklas yra patogus ir tinkamas ilgai kelionei, juo galima vežtis didesnį daiktų kiekį. Šiuo metu motociklai yra CFMOTO atstovybėje Zagrebe, kur turi tradicinį techninį aptarnavimą ir jau netrukus bus paruošti etapui Vengrijoje.“
Kroatijos sostinėje baigėsi ir lygiai pusė „Europos vertikalė: bekelė“ projekto: įveikti 4 etapai ir 5 šalys (Graikija, Albanija, Bosnija, Juodkalnija, Kroatija). Toliau laukia Vengrijos, Lenkijos, Baltijos šalių ir Suomijos su Norvegija etapas su finišu Nordkape.
„Man tai – didelis pasiekimas. Jaučiuosi labai gerai, labai patinka kaip viskas vyksta, nepriklausomai nuo iššūkių, sunkumų ir pavojų. Tai yra žaidimo dalis ir būtent taip ir įsivaizdavau šį važiavimą – nepatyrę motociklų entuziastai mokosi, o patyrę tobulėja dar labiau. Todėl labai rekomenduoju bekele važiuojantiems žmonėms, ją išbandyti ir kalnuose. Visada pabrėžiu, kad mokytis įvairių įgūdžių geriausia „ride&train” principu, t. y., važiuoti ir mokytis realiose situacijose kalnuose su pagalba. Tada įgūdis atsiranda labai greitai ir galima atsipalaiduoti, mėgautis dar ryškesnėmis kelionės spalvomis, džiaugtis savimi kaip dalyviu, savo pasiekimais“, – žvelgdamas į jau įveiktą pusę kelio sako K. Mieliauskas.
Penktasis etapas keliasi į Vengriją ir Slovakiją. Vengrijoje lauks bekraštės stepės, o Slovakijoje vėl bus kalnų.
