Saugumas – svarbiausia
„Kelionė Atlaso kalnais buvo tarsi kelionė mėnulyje – tik žvyras, akmenys, kur ne kur styrantys krūmokšniai ir nežinia iš kur atsirandantys žmonės. Kartais sustodavau persimesti keliais žodžiais ar paklausti krypties“, – pasakojimą apie kelionę po Maroką motociklu tęsia K. Mieliauskas. Nusileidus iš Atlaso kalnų, jo kelias toliau vedė Draa upės slėniu, Mhamid miestelio kryptimi.
Keliautojas sako, kad pasibaigus kalnams važiavimo sąlygos netrukus pradėjo keistis, kilo karštis, oras raibuliavo, prasidėjo kietas, molingas paviršius su daug akmenų, kai kur pasitaikė supustyto smėlio, todėl reikėjo dar daugiau budrumo nei įprastai.
„Net ir patyrę vairuotojai gali nesunkiai „paslysti“ – prarasti pusiausvyrą ir atsidurti ant žemės su visu motociklu. Kaip patirtis parodė, nereikia ir didelių kopų ar greičio, o štai ir guliu – ir ne ant minkšto smėlio, o ant kietesnio molio. Ši situacija man dar kartą priminė, kokia svarbi yra tinkama apranga, nepaisant to, kaip karšta ir kaip norėtųsi važiuoti apsirengus plonais drabužiais, o ne specialia motociklininko apranga. Pastebiu, kad Lietuvoje atšilus orams galima neretai pamatyti motociklininkus, važinėjančius trumpomis rankovėmis ir šortais“, – pabrėžia K. Mieliauskas.
Motociklininkas sako, kad visgi saugumas ir sveikata turi būti pirmoje vietoje, nepaisant oro temperatūros. Savo kelionėse jis dėvi Rukka aprangą, kurios šūkis – apsauga ir komfortas. Ar speciali apranga gali būti komfortiška esant 40 laipsnių karščio? Anot K. Mieliausko, ji praleidžia orą, bet tuo pačiu turiu aukščiausio lygmens apsaugas. Šiuo atveju, tiek alkūnių, tiek krūtinės apsaugas, kurios suveikė puikiai – ant žemės atsidūręs keliautojas nusipurtė ir galėjo važiuoti toliau.
Nakvynė po žvaigždėmis
„Mėgstu juokauti, kad 40 laipsnių karštis yra pavėsyje, bet man važiuojant motociklu pavėsio nėra. Kaitinant tokiam karščiui pasiekiau Mhamid miestelį Maroko pietuose. Bet kokie keliai čia baigiasi – prasideda Sacharos smėlis, tačiau po juo dar slepiasi aštrūs akmenys ar sudžiūvęs molis, o kai kur – itin minkštos ir klampios dulkės, vadinamos fesh-fesh“, – pasakoja K. Mieliauskas.
Šios K. Mieliausko kelionės tikslas pasiekus dykumą – rasti tuaregų. Sėkmė nusišypso – važiuodamas kopose jis pastebėjo kupranugarius ir leidosi jų link. „Pamačiau klajoklius su palapine ir kupranugariais. Jie mane priėmė nakvynei ir sutiko vakarą praleisti kartu. Tai buvo labai graži patirtis – nepažįstami žmonės, patys užaugę dykumoje, pakvietė prisijungti, kepė duoną, gamino tradicinį troškinį moliniame puode tadžiną. Troškiniui naudota kupranugario mėsa. Kaip juokavo klajoklis – visai be cholesterolio.
Vienas jų mokėjo angliškai, todėl ilgai kalbėjomės apie paprastus gyvenimiškus dalykus. Beje, oficialios Maroko kalbos – arabų ir prancūzų, todėl angliškai kalbantis vietinis buvo atgaiva. Bet kad ir kokie nuostabūs pokalbiai būtų – dykumos tyla yra geriau už viską“, – įspūdžiais dalinasi keliautojas.
Kalboms pasibaigus laukė nakvynė „milijono žvaigždučių“ viešbutyje, t. y. po atviru dangumi, kuriame mirgėjo nesuskaičiuojama daugybė žvaigždžių. K. Mieliausias prisipažįsta, kad patirti dykumą po atviru dangumi yra tiesiausias kelias į tylą – išorinę ir vidinę. Nebuvo ne tik telefono ryšio, bet net ir noro fotografuoti, tik norėjosi gerti į save tą ypatingą atmosferą. Kartais reikia nuvažiuoti tūkstančius kilometrų, kad gyvenimo tempas sulėtėtų ar net visai sustotų – liktų tik buvimas dabartyje. Ar kas gali būti saldžiau už absoliučią tylą?
Mažiau svorio – geriau
Keliautojas ir motociklininkas K. Mieliauskas dalinasi ir įspūdžiais apie motociklą, kuriuo pasiekė Sacharos dykumą. Jis sako, kad pirmą kartą kelionėje bandė CFMOTO motociklą, kuriame sumontuotas 450 kubinių centimetrų tūrio variklis. „CFMOTO yra mano labai mėgstamas motociklų gamintojas, bet paprastai važiuoju motociklu su 800 kubinių centimetrų tūrio modeliu MT800. Tolimoms kelionėms man jis patogesnis, bet šiuo atveju motociklas yra lengvesnis ir mažesnis, dėl to manevringesnis. O tai labai svarbu važiuojant neasfaltuotais keliais ir smėliu“, – sako jis.
K. Mieliauskas atskleidžia, kad daug daiktų su savimi neturėjo. Esant labai aukštai oro temperatūrai daug drabužių neprireikė. Kadangi nakvynei jis paprastai renkasi viešbučius ar svečių namus, vietos nereikia ir papildomai įrangai, pavyzdžiui, palapinei, miegmaišiui, maistui ir pan. Keliautojas paaiškina, kad tokį keliavimo būdą renkasi dėl patogumo ir praktiškumo – maistu ir nakvyne būna pasirūpinta, todėl galima keliauti su mažiau daiktų.
Paklaustas, kaip sekėsi važiuoti dykumoje, motociklininkas sako, kad pirmiausiai reikėjo sumažinti slėgį padangose: „Išleidau šiek tiek oro, nes plokštesnė padanga smėlyje važiuoja lengviau. Nors labai giliai į kopas ir nevažiavau, bet ilgai netruko, kad mažesnis motociklo svoris atsipirktų – vos stabtelėdavau smėlyje, pradėdavau buksuoti, tačiau atsikasti, ištraukti motociklą ir važiuoti toliau buvo žymiai lengviau. Na o aplink plytėjo didžiuliai tušti plotai, Dakaro ralio verti vaizdai ir tyla – viskas, dėl ko čia ir važiavau.
Beje, pagarba Dakaro lenktynėse važiuojantiems lenktynininkams, kurie išlaiko varžybinį tempą – tai yra kažkas neįtikėtino. Aš ne pirmą kartą važiuoju dykumoje, bet laikausi savo tempo, kuris nėra didelis, nes nėra paprasta ir turiu saugoti save.“
