Į susitikimą su Simona ir Kristina Vasiliauskaitėmis vykstame iš Birštono. Jundeliškių kaimas – nedidelis, driekiasi vos už 8 km. Per jį teka Verknės upelis, čia pat pastatyta Jundeliškių hidroelektrinė, užtvenktas žvejus viliojantis vandens telkinys.
Pakeliui pravažiuojame išpuoselėtą geltonuojančią sodybą. Tik vėliau išsiaiškiname, kad joje gyvena Simonos ir Kristinos tėvai. Įdomus sutapimas: abi seserys ir jų mama gimusios vieną ir tą patį mėnesį – vasarį.
„Jundeliškėse gyveno dvi seserys, jos mokėsi Birštone. Baigusios 12 klasių svajojo kuo greičiau išvykti į sostinę. Vilniuje atsidūrė tik viena iš jų, kita apsigyveno Kipre. Bet šaknys Jundeliškėse traukte traukė sesutes sugrįžti“, – taip, pasitikusi svečius, savo istoriją ėmė pasakoti 37-erių Simona.
„Kai mes čia augome, kaimynai dabartinėje „VasaRojaus“ teritorijoje ganydavo ožkas. Vėliau čia ganėsi ir mūsų tėvų avys. Jos būdavo baidarininkų atrakcija. Tėvelių žemės čia, – tęsė 40-metė Kristina. – Pradėjome, kaip ir daugelis, įsikūrusių prie upių, – nuo baidarių verslo.“
Trejus metus vasaros savaitgaliais Kristina dar gyveno kursuodama tarp Vilniaus ir Jundeliškių, dalindama savo energiją dviem skirtingoms veikloms, tačiau prisikvietus iš Kipro seserį Simoną, jos abi pasinėrė į kupolinių namelių kaimelio kūrimo procesą.
„Kažką magiško kaimas turi. Žvaigždės sudėliojo, kad turime grįžti“, – šyptelėjo Simona.
Ji iki tol yra dirbusi laivininkystės kompanijoje, viešbučio SPA vadove, o štai Kristina darbavosi, rodos, su turizmu ir apgyvendinimu visiškai nesusijusioje sferoje – skolų išieškojimo įmonėje.
Stovėjo pirtelė
Kaip papasakojo Kristina, šioje vietoje prie upės sovietmečiu buvo įkurta Prienų elektros tinklų poilsiavietė, kurioje stovyklaudavo elektrikai. Vieną dieną seserys užsibrėžė tikslą praeityje degusį statinį sutvarkyti – antrame aukšte įrengė miegojimui skirtą erdvę, kad baidarininkams nereikėtų palapinėse gyventi. Kurį laiką pradžioje iš to ir vertėsi – nuomojo baidares ir namelį nakvynei.
„Kūrėme kaip sau, kaip mes norėtume atvykusios rasti. Procesas truko ilgai, nes viską darėme iš savo santaupų, – tikino Kristina. – Dabar čia jau norime įkurti mini SPA centriuką.
Nors ant pastolių pirtis pastatyta, o Verknė, rodos, – nedidelis upeliukas, potvynių išvengti nepavyksta – pirtelės grindys apsemiamos, jos medinės, kenčia, todėl jau reikalinga renovacija.“
Įrengdamos kupolinius namelius seserys taip pat į jokius dizainerius nesikreipė – pačios sprendė, kokius laiptus kur įkomponuoti, stalą pastatyti.
Kažką magiško kaimas turi.
„Ilgas kūrybinis procesas, bet mėgavomės juo. Beje, buvome išskirtinės baidarių nuomos rinkoje – dovanodavome patirtį. Keista būdavo baidarininkams, nes įprastai nuveža nuomotojai baidares bei juos į kažkokį tašką ir palieka plaukti. Mes norėjome kitaip.
Visus svečius pasitikdavome pavėsinėje su vaišėmis. Iš vietinių ūkininkų mėsyčių pirkdavome, sūrių. Mama pagamindavo užpiliukų. Su visais susipažindavome ir tik tuomet nuveždavome į startą“, – prisiminė Simona.
Kadangi baidares dažniausiai nuomojosi didelės kompanijos, būdavo ir nemažai svaigiųjų gėrimų, tad seserys sugalvojo rytais svečiams išvirti naminę kopūstienę ir taip pademonstruoti svetingumą.
„Dalinomės tuo, ką turėjome geriausio, kūrėme draugišką ryšį – tai mums yra svarbiausia. Tiesa, vyrams keistai atrodydavo, kai moterys baidares kilnoja iš priekabos ir į ją, – nusijuokė Simona. – Ir dabar visus svečius pačios pasitinkame, namelius aprodome. Sukuriame privatumą, bet tuo pačiu visuomet esame šalia, visuomet pasiekiamos.“
