Pastarosiomis dienomis dažnas klausimas:
ar darbuotojas turi tiesiog kentėti, jeigu biure, ceche, virtuvėje, šiltnamyje, statybvietėje ar kitoje darbo vietoje labai karšta?
Atsakymas paprastas: ne.
„Darbdavio pareiga nėra vien pasakyti „vasara, visiems karšta“. Darbdavio pareiga – organizuoti darbą taip, kad darbuotojo sveikatai ir saugai nekiltų nepriimtina rizika“, – teigė R.Joskaudienė.
Valstybinė darbo inspekcija (VDI) 2026 m. birželio 26 d. priminė, kad karštis darbo vietoje gali kelti rimtą pavojų sveikatai, ypač kai dirbama lauke, tiesioginėje saulėje, nevėdinamose patalpose ar atliekamas fiziškai sunkus darbas. VDI taip pat akcentuoja, kad per karščius darbdaviai turi iš naujo įsivertinti darbo organizavimą, užtikrinti vėsinimą, geriamąjį vandenį ir poilsio pertraukas.
1. Pagrindinė taisyklė: darbuotojas turi teisę į saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas
Darbo kodekso 158 straipsnis nustato, kad kiekvienam darbuotojui turi būti sudarytos tinkamos, saugios ir sveikatai nekenksmingos darbo sąlygos. Darbo vieta, darbo aplinka, darbo priemonės ir darbo organizavimas turi atitikti darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus, o darbuotojų saugos ir sveikatos priemonės finansuojamos darbdavio lėšomis.
„Todėl karščio klausimas nėra „patogumo“ klausimas. Tai gali būti darbuotojų saugos ir sveikatos klausimas.
Darbdavys negali formaliai apsiriboti vien instrukcija, kad „darbuotojai turi saugotis“. Jis turi realiai įvertinti riziką: kur dirbama, kokia temperatūra, ar patalpos vėdinamos, ar darbuotojai dirba tiesioginėje saulėje, ar darbas fiziškai sunkus, ar naudojamos asmeninės apsaugos priemonės, ar darbuotojai turi galimybę atsigerti vandens ir atsivėsinti“, – pastebėjo teisininkė.
2. Darbas patalpose: kada patalpoje jau per karšta?
VDI nurodo, kad leistina temperatūra priklauso nuo darbo fizinio sunkumo. Šiltuoju metų laikotarpiu, kai darbas yra lengvas, pavyzdžiui, biuro pobūdžio, patalpose temperatūra neturėtų viršyti 28 °C, o dirbant fiziškai sunkų darbą – 26 °C.
Darbo patalpų šiluminę aplinką reglamentuoja Lietuvos higienos norma HN 69:2003 „Šiluminis komfortas ir pakankama šiluminė aplinka darbo patalpose. Parametrų norminės vertės ir matavimo reikalavimai“. Ji taikoma darbo patalpoms ir nustato šiluminės aplinkos parametrų reikalavimus.
„Praktiškai tai reiškia: jeigu biure, parduotuvėje, gamybinėje patalpoje, virtuvėje ar kitur nuolat tvyro per didelė temperatūra, darbdavys turi spręsti situaciją. Vien pasakymas „atsineškite vandens“ nėra pakankamas, jeigu pati darbo aplinka tampa nesaugi.
Darbdavys turėtų svarstyti tokias priemones kaip vėdinimas, kondicionavimas, papildomos pertraukos, darbo laiko koregavimas, darbuotojų rotacija, darbo perkėlimas į vėsesnę vietą, nuotolinis darbas, kai tai įmanoma, arba kitos realiai veikiančios priemonės. VDI taip pat nurodo, kad jei patalpų atvėsinti neįmanoma, turi būti sudarytos sąlygos darbuotojams daryti pertraukas ir palikti darbo vietą atsivėsinti“, – pažymėjo R.Joskaudienė.
3. Darbas lauke: +28 °C riba ir specialios pertraukos
Dirbant lauke per karščius, situacija dar jautresnė. Tiesioginė saulė, fizinis krūvis, apsauginė apranga, šalmai, darbo batai, kelio danga, stogai, statybvietės ar žemės ūkio darbai gali sukurti didesnę riziką negu rodo vien termometras.
VDI aiškina, kad kai lauko temperatūra viršija +28 °C, darbuotojams turi būti suteikiamos specialios pertraukos ne rečiau kaip kas 1,5 valandos. Per 8 valandų darbo dieną tokių pertraukų bendra trukmė turi būti ne trumpesnė kaip 40 minučių, o dirbant kitokios trukmės pamainą – proporcingai darbo laikui.
Darbo kodekso 122 straipsnis numato fiziologines ir specialiąsias pertraukas, be kita ko, kai dirbama lauke arba esant profesinei rizikai. Tokios pertraukos yra darbo laiko dalis, nes Darbo kodekso 111 straipsnis numato, kad į darbo laiką įskaitomos fiziologinės ir specialiosios pertraukos.
„Vadinasi, tai nėra „darbuotojo asmeninis poilsis“, kurį vėliau reikia atidirbti. Tai yra darbuotojų saugos ir sveikatos priemonė“, – aiškino R.Joskaudienė.
4. Ką konkrečiai turi padaryti darbdavys?
Per karščius darbdavys turi ne tik reaguoti į skundą, bet ir prevenciškai organizuoti darbą. VDI nurodo, kad darbdaviai turi įvertinti, ar darbuotojai dirba tiesioginiuose saulės spinduliuose, karštose patalpose, ar atlieka fiziškai sunkų darbą, taip pat užtikrinti vėsinimą, geriamąjį vandenį ir poilsio pertraukas.
„Praktikoje tai reiškia, kad darbdavys turėtų:
1. Įvertinti karščio riziką.
Karštis turi būti vertinamas kaip profesinės rizikos veiksnys. Rizikos vertinimas negali būti vien formalus dokumentas stalčiuje.
2. Organizuoti darbą taip, kad būtų išvengta pavojingiausių valandų.
VDI nurodo, kad fiziškai sunkūs darbai neturėtų būti organizuojami karščiausiu dienos metu, o pavojingiausias laikas vasarą paprastai yra nuo 11 iki 17 val.
3. Užtikrinti vėsinimą, pavėsį arba vėsesnes poilsio vietas.
Lauke dirbantiems darbuotojams turi būti sudaryta reali galimybė pailsėti pavėsyje ar vėsesnėje vietoje.
4. Aprūpinti geriamuoju vandeniu.
Vanduo neturi būti „darbuotojo asmeninis reikalas“. VDI akcentuoja darbdavio pareigą užtikrinti pakankamą geriamojo vandens kiekį.
5. Suteikti specialias pertraukas.
Kai lauke daugiau kaip +28 °C, specialios pertraukos turi būti suteikiamos ne rečiau kaip kas 1,5 valandos.
6. Užtikrinti tinkamas apsaugos priemones.
Karštis nereiškia, kad galima ignoruoti saugos reikalavimus. Statybvietėje šalmas, apsauginė avalynė ar kitos būtinos priemonės neišnyksta vien todėl, kad karšta. VDI aiškiai pabrėžia, kad karštis neatleidžia nuo pareigos naudoti privalomas asmenines apsaugos priemones.
7. Informuoti darbuotojus apie perkaitimo požymius.
Darbuotojai turi žinoti, kad galvos svaigimas, silpnumas, pykinimas, padažnėjęs širdies plakimas, dezorientacija, sąmonės sutrikimai gali būti rimti perkaitimo ar šilumos smūgio požymiai. VDI nurodo, kad tokiais atvejais darbuotojas turi sustabdyti darbą, pasitraukti į pavėsį ar vėsią vietą ir informuoti atsakingą asmenį“, – aiškino R.Joskaudienė.
5. O ką turi daryti darbuotojas?
Darbuotojas taip pat turi pareigas: laikytis saugos reikalavimų, naudoti asmenines apsaugos priemones, gerti vandenį, neignoruoti pertraukų ir informuoti atsakingą asmenį, jeigu jaučia sveikatos sutrikimus.
Tačiau darbuotojas neturi tyliai kentėti, jei darbo sąlygos tampa pavojingos. Darbo kodekso 159 straipsnis numato darbuotojo teisę atsisakyti dirbti, jeigu kyla pavojus jo saugai ir sveikatai, o pagrįstas atsisakymas dirbti negali būti laikomas darbo pareigų pažeidimu.
„Praktinis patarimas: jeigu situacija pavojinga, darbuotojui svarbu ne tik žodžiu pasakyti „man bloga“ ar „per karšta“, bet ir, kiek įmanoma, užfiksuoti pranešimą darbdaviui ar atsakingam asmeniui – elektroniniu laišku, žinute, vidaus sistemoje ar kitu įrodomu būdu“, – pabrėžė R.Joskaudienė.
6. Praktiniai pavyzdžiai
Pavyzdys Nr. 1. Biure +30 °C, kondicionierius neveikia.
Darbdavys negali apsiriboti teiginiu, kad „visiems karšta“. Jei lengvo pobūdžio darbas atliekamas patalpose, VDI nurodo 28 °C ribą šiltuoju metų laikotarpiu. Darbdavys turi spręsti situaciją: vėdinti, vėsinti, organizuoti papildomas pertraukas, laikinai perkelti darbuotojus į kitas patalpas, koreguoti darbo organizavimą ar taikyti kitas priemones.
Pavyzdys Nr. 2. Statybvietėje +31 °C, darbas tiesioginėje saulėje.
Tokiu atveju turi būti organizuojamos specialios pertraukos ne rečiau kaip kas 1,5 valandos, užtikrintas vanduo ir galimybė pailsėti pavėsyje ar vėsesnėje vietoje. Tačiau darbuotojas vis tiek turi naudoti privalomas apsaugos priemones – pavyzdžiui, šalmą ar kitą numatytą apsaugą.
Pavyzdys Nr. 3. Virtuvėje, kepykloje ar šiltnamyje labai karšta.
Karštis nėra tik lauko darbų problema. Rizika gali kilti ir patalpose, ypač ten, kur yra orkaitės, viryklės, gamybiniai įrenginiai, šiltnamiai ar bloga ventiliacija. Tokiu atveju būtinas ne formalus, o realus rizikos įvertinimas ir darbo organizavimo priemonės.
Pavyzdys Nr. 4. Darbuotojui pradėjo svaigti galva, jis jaučia silpnumą ir pykinimą.
Tai gali būti perkaitimo požymiai. Darbas turi būti stabdomas, darbuotojas turi būti perkeltas į pavėsį ar vėsią vietą, jam turi būti suteikta pagalba, o prireikus kviečiama medicinos pagalba. VDI nurodo, kad tokiais atvejais darbuotojas turi pasitraukti iš karščio, informuoti atsakingą asmenį, o esant sunkesnei būklei – turi būti kviečiama skubi pagalba.
7. Teismų praktikos žinutė darbdaviams
Specifinių viešai plačiai aptariamų bylų būtent dėl darbo per karščius nėra daug, tačiau teismų praktikos kryptis darbuotojų saugos ir sveikatos bylose yra aiški: darbdavio pareiga nėra popierinė.
Teismai vertina, ar darbdavys realiai įvertino riziką, ar ėmėsi prevencinių priemonių, ar kontroliavo saugos reikalavimų laikymąsi, ar darbuotojas buvo tinkamai instruktuotas, ar darbo organizavimas buvo saugus.
Vilniaus apygardos teismas vienoje darbuotojo sveikatai padarytos žalos byloje pabrėžė, kad darbdavio atsakomybė kilo dėl neteisėto neveikimo, kai nebuvo tinkamai užtikrinta darbuotojų saugos ir sveikatos vidinė kontrolė, nebuvo tinkamai įvertinta rizika, o darbuotojui nebuvo sudarytos saugios darbo sąlygos.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. byloje Nr. e3K-3-11-421/2024 taip pat akcentavo, kad darbdavys turi pareigą sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas, o net ir pasitelkus išorinį darbuotojų saugos ir sveikatos paslaugų teikėją, darbdavio atsakomybė darbuotojo atžvilgiu neišnyksta.
Ši praktika svarbi ir kalbant apie karštį: neužtenka turėti bendrą instrukciją. Reikia realių veiksmų – vandens, pertraukų, pavėsio, vėdinimo, rizikos vertinimo, darbo organizavimo ir darbuotojų informavimo.
8. O jeigu darbuotojas dirba užsienyje?
Dirbant užsienyje konkrečios temperatūrų ribos, pertraukų tvarka ir procedūros gali skirtis pagal konkrečios valstybės teisę. Todėl Lietuvos +28 °C taisyklės automatiškai nereikėtų perkelti visoms valstybėms.
Tačiau Europos Sąjungos darbuotojų saugos ir sveikatos principas yra bendras: darbdavys turi įvertinti su darbu susijusias rizikas, taikyti prevencines ir apsaugos priemones, informuoti darbuotojus ir užtikrinti jų saugą bei sveikatą.
Todėl ir užsienyje dirbantis darbuotojas neturėtų būti paliktas vienas „susitvarkyti su karščiu“. Darbo organizavimas turi būti saugus pagal tos valstybės taikytinus reikalavimus ir bendruosius darbuotojų saugos principus.
