„Kolektyvinės sutartys padeda darbuotojams ir darbdaviams ne tik susitarti dėl geresnių darbo sąlygų, bet ir kurti didesnį pasitikėjimą darbo vietoje. Kuo daugiau sprendimų priimama kalbantis ir ieškant abiem pusėms tinkamų variantų, tuo stipresnė ir teisingesnė tampa darbo kultūra. Todėl svarbu, kad kolektyvinių sutarčių Lietuvoje daugėtų. Kviečiu darbdavius ir darbuotojų atstovus aktyviau išnaudoti Darbo kodekso suteikiamas galimybes, drąsiau inicijuoti socialinį dialogą ir ieškoti susitarimų, kurie kurtų didesnę vertę tiek darbuotojams, tiek organizacijoms“, – sako socialinės apsaugos ir darbo ministrė Inga Ruginienė.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) Kolektyvinių sutarčių registro duomenimis, šių metų pradžioje Lietuvoje buvo galiojančios 376 darbdavio, 15 šakos, 5 teritorinio ir 1 nacionalinio lygmens kolektyvinė sutartis, rašoma Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pranešime žiniasklaidai.
Šiuo metu kolektyvinės sutartys taikomos 327 tūkst. darbuotojų, arba, kitaip tariant, maždaug ketvirtadaliui šalies darbuotojų. Nuo 2015 m. kolektyvinių sutarčių aprėptis didėja: nuo 14,8 proc. 2019 metais, 21,03 proc. – 2020 metais, iki 26 proc. – 2026 metais. Europos Sąjungos šalių vidurkis yra 56 proc.
ES direktyva numato, kad valstybės narės, kuriose kolektyvinių derybų aprėptis nesiekia 80 proc. darbuotojų, privalo parengti ir įgyvendinti nacionalinį veiksmų planą, skirtą kolektyvinių derybų aprėpčiai nuosekliai didinti.
Didžioji dalis kolektyvinių sutarčių Lietuvoje sudaroma viešajame sektoriuje – apie 69 proc., o privačiame sektoriuje – apie 30 proc.
Ypač tai populiaru švietimo ir mokymo bei socialines paslaugas teikiančiose įstaigose, taip pat kultūros, aplinkos apsaugos, sveikatos priežiūros, transporto, policijos ir kitose įstaigose, įmonėse ar institucijose.
Kodėl svarbu, kad kolektyvinių sutarčių daugėtų?
Kolektyvinės sutartys suteikia darbo santykių dalyviams – darbuotojams ir darbdaviams – plačias galimybes patiems susitarti dėl jiems aktualių, abiejų šalių interesus tenkinančių darbo sąlygų. Svarbiausia, kad kolektyvine sutartimi būtų pasiekiama abiejų šalių interesų pusiausvyra. Socialinis dialogas, bendradarbiavimas neabejotinai didina darbo našumą, konkurencingumą.
Kolektyvinėse sutartyse šalys susitaria dėl įvairių nuostatų, tokių kaip lankstus ir individualus darbo laiko režimas, mokymosi atostogos, socialinės partnerystės rėmimo priemonės, didesni viršvalandžiai nei nustatyta Darbo kodekse, sulygtų garantijų ir lengvatų taikymo, esant palankiai įmonės finansinei situacijai ir kt.
Darbo kodeksas numato daugelį atvejų, kai kolektyvinėse sutartyse galima susitarti kitaip, nei yra reglamentuojama Darbo kodekse, pavyzdžiui, dėl mokymo išlaidų atlyginimo, įspėjimo termino nutraukiant laikinojo darbo sutartis, darbo (pamainų) grafikų tvirtinimo, ilgesnės viršvalandžių trukmės, darbo švenčių ir poilsio dienomis, visiško žalos atlyginimo.
Įstatymai taip pat numato galimybes darbdaviams, turintiems kolektyvines sutartis, kai kuriais atvejais taikyti tam tikras mokestines lengvatas. Pavyzdžiui, iš pajamų gali būti atskaitomos darbdavio patirtos išlaidos, teikiant naudą savo darbuotojams, jeigu tokios naudos teikimas yra numatytas darbdavio kolektyvinėje sutartyje ir šia nauda turi teisę naudotis visi to darbdavio darbuotojai.
Kolektyvinėse sutartyse, sudaromose nacionaliniu, šakos ar teritoriniu lygmeniu, įtvirtintomis darbo teisės normomis galima nukrypti nuo Darbo kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytų taisyklių, išskyrus taisykles, susijusias su maksimaliuoju darbo ir minimaliuoju poilsio laiku, darbo sutarties sudarymu ar pasibaigimu, minimaliuoju darbo užmokesčiu, darbuotojų sauga ir sveikata, lyčių lygybe ir nediskriminavimu kitais pagrindais, jeigu kolektyvine sutartimi pasiekiama darbdavio ir darbuotojų interesų pusiausvyra.
Taigi, kolektyvinėse sutartyse abi darbo santykių šalys turi galimybes pačios susitarti dėl tokių sąlygų, kurios būtų joms priimtiniausios.