Sekite 15min Google
Šiandien Lietuvos darbo rinkoje stebime ryškų paradoksą: per penkerius metus laisvų darbo vietų skaičius šoktelėjo 57 proc. ir pasiekė rekordinį 32 tūkst. lygį, tačiau nedarbo lygis vis dar viršija 7 proc. Tuo metu Lenkijoje nedarbas siekia vos 3,1 proc. ir yra daugiau nei dvigubai žemesnis.
Turint omenyje, kad abiejų šalių ekonomikos auga panašiu tempu, o jų išsivystymo lygis reikšmingai nesiskiria, turėtume matyti panašią situaciją ir darbo rinkoje. Tačiau toks didelis atotrūkis rodo, kad skirtumą lemia ne ekonomikos raida, o darbo rinkos taisyklės ir jų kuriamos paskatos. Lietuvoje jos silpnina motyvaciją dirbti ir kuria kliūtis greitai grįžti į darbą, o Lenkijos sistema labiau orientuota į sklandų ir tvarų įdarbinimą.
Aukšto nedarbo kaina yra didelė ne tik oriam žmogaus gyvenimui bei ekonomikai, bet ir viešiesiems finansams. Lietuva su nedarbu susijusioms išmokoms skiria beveik 1 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) – apie penkis kartus daugiau nei Lenkija. Didžiausia šios naštos dalis tenka žemesnės kvalifikacijos darbuotojams, jaunimui ir trumpalaikiams bedarbiams.
Pirma pamoka: išmokos turi išlaikyti paskatą dirbti
Esminį skirtumą tarp Lietuvos ir Lenkijos iliustruoja Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) skelbiamas nedarbo spąstų rodiklis, kuris Lietuvoje yra aukščiausias visoje Europos Sąjungoje (ES) ir viršija 100 proc. Tai rodo, kad pirmaisiais nedarbo mėnesiais žemesnes pajamas uždirbantis asmuo iš nedarbo ir kitų išmokų gali gauti daugiau nei uždirbtų „į rankas“. Tuo metu Lenkijoje nedarbo spąstų rodiklis vienas žemiausių ES – joje nedarbo išmokos maždaug perpus mažesnės nei Lietuvoje, o maksimali išmoka skiriasi net tris kartus (atitinkamai 494 eurų ir 1 619 eurų).
Tai nereiškia, kad valstybė neturėtų padėti darbo netekusiems žmonėms. Tačiau nedarbo draudimo sistema neturėtų versti žmogų dvejoti, ar darbas apsimoka. Naujosios koalicijos sutartyje įtraukti teisingi žodžiai: „Dirbančio žmogaus padėtis neturi būti blogesnė nei nedirbančio“ – reikia tikėtis, kad tai neliks tik žodžiai.
Antra pamoka: nedarbo draudimas neturėtų finansuoti planuoto pasitraukimo iš darbo rinkos
Lietuva taip pat iškrenta iš tarptautinio konteksto tuo, kad nedarbo išmokos mokamos net savo noru iš darbo pasitraukusiems asmenims, nors daugumoje EBPO šalių tokiu atveju išmoka nemokama visai arba atidedama keliems mėnesiams. Pavyzdžiui, Lenkijoje taikomas 90 dienų laukimo laikotarpis.
Lietuvos sistema prieštarauja esminei nedarbo draudimo paskirčiai: nedarbo išmokos turėtų apsaugoti žmogų netikėtai netekus darbo. Tačiau Lietuvoje atsiveria galimybė trumpam išeiti iš darbo paatostogauti mokesčių mokėtojų sąskaita – ši tendencija labiausiai populiari tarp jaunimo.
Problemos mastą atskleidžia ir oficiali bedarbystės priežasčių statistika: 2025 m. tik 10,5 proc. Lietuvos bedarbių darbo neteko dėl atleidimo iš darbo, 7,2 proc. – dėl ligos ar negalios, tuo tarpu net 42,7 proc. darbo neturėjo dėl asmeninių ar šeiminių priežasčių ir 25,1 proc. – dėl „kitų priežasčių“.
Tai rodo, kad reikšminga dalis nedarbo Lietuvoje nėra susijusi su netikėtu darbo praradimu ir todėl neatitinka draudimo sąvokos. Juk niekas nedraustų pastato, kurį ketinama savanoriškai nugriauti.
Trečia pamoka: lankstesnis įdarbinimas skatina grįžimą į darbo rinką
Prie geresnių Lenkijos darbo rinkos rezultatų prisideda ir lankstesnis darbo santykių reguliavimas. Tai ypač pastebima kalbant apie terminuotas darbo sutartis. Lenkijoje ir kitose ES šalyse tokios sutartys suteikia lankstumo darbdaviams ir darbuotojams, mažina riziką priimant naują darbuotoją bei veikia kaip laiptelis į ilgalaikį užimtumą jaunimui ir ilgalaikiams bedarbiams.
Vis dėlto, Lietuvoje pirmąjį žingsnį į darbo rinką žengti sunkiau: terminuotų sutarčių dalis šalyje pati žemiausia ES – tik 1,6 proc., kai ES vidurkis siekia 10,9 proc., o Lenkijoje – 12,8 proc. Toks atotrūkis susidaro, nes Lietuvos įmonėse terminuotos sutartys negali sudaryti daugiau nei 20 proc. nuolatinio pobūdžio darbo sutarčių. Tai reiškia, kad įmonė su keturiais ar mažiau darbuotojų negali sudaryti nė vienos terminuotos sutarties, nors tokių smulkių įmonių šalyje yra net apie 70 proc.
Trys pokyčiai, kurie veiktų kaip didelis postūmis Lietuvos darbo rinkai
Pirmiausia Lietuvai derėtų mažinti nedarbo išmokų lygį pirmaisiais nedarbo mėnesiais, nedarbo spąstus priartinant bent jau prie ES vidurkio. Tikslinga finansinė parama turėtų padėti žmogui sunkiu momentu, tačiau kartu išlaikyti aiškią paskatą greitai grįžti į darbo rinką.
Antra, būtų naudinga įvesti laukimo laikotarpį darbuotojams, kurie iš darbo išeina savo noru. Kaip ir kitose šalyse, tokia tvarka užtikrintų, kad nedarbo draudimas būtų naudojamas pagal paskirtį, o ne trumpalaikėms atostogoms.
Trečia, lankstesnis terminuotų darbo sutarčių reguliavimas sumažintų darbdavių riziką samdant naujus darbuotojus ir paskatintų kurti daugiau darbo vietų. Reikėtų panaikinti griežtą 20 proc. kvotą arba pritaikyti išimtį smulkioms įmonėms.
Lietuvos ir Lenkijos palyginimas puikiai iliustruoja pamatinius ekonomikos dėsnius: žmonės reaguoja į paskatas, o pertekliniai ribojimai slopina ekonominį aktyvumą. Todėl svarbu įstatymus vertinti ne pagal tai, kaip gražiai jie skamba popieriuje, bet pagal tai, kokį realų elgesį formuoja.
Ne mažiau svarbu mokytis iš tų, kurie pasiekia geresnius rezultatus. Ar galima įsivaizduoti Lietuvą, kurioje nedarbo lygis perpus žemesnis, o išlaidos nedarbo išmokoms – penkis kartus mažesnės? Lenkijos pavyzdys patvirtina, kad galima.