Atskiros teisės į „rūkymo pertraukėlę“ Darbo kodeksas nenustato
R.Joskaudienė pabrėžė, kad Darbo kodekse nėra atskiros „rūkymo pertraukos“ sąvokos. Nenustatyta nei tokių pertraukų trukmė, nei jų skaičius, nei pareiga darbdaviui suteikti rūkančiam darbuotojui papildomą apmokamą poilsio laiką.
„Valstybinė darbo inspekcija, 2025 m. viešai komentuodama šį klausimą, taip pat nurodė, kad rūkymo pertraukos nėra savarankiška Darbo kodekse nustatyta pertraukų rūšis. Jos savaime nelaikomos nei pietų, nei fiziologinėmis pertraukomis – išskyrus atvejį, kai darbuotojas rūko teisėtai naudodamasis jau suteikta pertrauka.
Todėl vien tai, kad darbuotojas rūko, nesuteikia jam teisės savo nuožiūra palikti darbo vietą, o darbdaviui neatsiranda pareiga suteikti papildomą mokamą laiką nikotino poreikiui tenkinti“, – aiškino teisininkė.
Kokias pertraukas darbdavys suteikti privalo?
Rūkymo pertraukėlės nereikėtų painioti su Darbo kodekse įtvirtintomis privalomomis pertraukomis.
Fiziologinės pertraukos suteikiamos pagal darbuotojo poreikį. Jos skirtos būtiniems žmogaus fiziologiniams poreikiams, pavyzdžiui, pasinaudoti tualetu ar atsigerti vandens. Fiziologinės ir specialiosios pertraukos įskaitomos į darbo laiką ir turi būti apmokamos.
Specialiosios pertraukos suteikiamos dėl darbo sąlygų ir profesinės rizikos – pavyzdžiui, dirbant lauke esant labai aukštai ar žemai temperatūrai, atliekant sunkų fizinį, didelės protinės įtampos ar profesinės rizikos veikiamą darbą. Jos taip pat yra darbo laiko dalis.
Pietų pertrauka turi būti suteikta ne vėliau kaip po penkių darbo valandų. Ji negali būti trumpesnė kaip 30 minučių ir ilgesnė kaip dvi valandos. Jos metu darbuotojas paprastai gali palikti darbovietę, o ši pertrauka nėra įskaitoma į darbo laiką ir nėra apmokama.
Jeigu dėl darbo pobūdžio darbuotojui realiai negalima suteikti pietų pertraukos, darbdavys turi sudaryti galimybę pavalgyti darbo metu – tuomet šis laikas įskaitomas į darbo laiką ir apmokamas.
„Svarbu: darbuotojas negali vienašališkai nuspręsti, kad kiekvienas noras parūkyti yra Darbo kodekso garantuojama fiziologinė pertrauka. VDI pozicija – rūkymo pertraukos nėra skirtos pakeisti fiziologines pertraukas“, – pabrėžė R.Joskaudienė.
Kada darbuotojas gali rūkyti?
Darbuotojas gali rūkyti:
– per pietų pertrauką, jeigu pasirinktoje vietoje rūkyti nedraudžiama;
– per darbdavio papildomai nustatytą trumpą poilsio pertrauką;
– darbdavio leidžiamu laiku ir tik nustatytoje vietoje;
– nepalikdamas darbo vietos taip, kad būtų sutrikdytas klientų aptarnavimas, gamybos procesas, darbuotojų sauga ar kitų darbuotojų darbas.
„Darbdavys gali darbo tvarkos taisyklėse nustatyti, kad rūkyti leidžiama tik per pietų pertrauką, tik konkrečiu metu arba tik gavus tiesioginio vadovo leidimą. Jis taip pat gali nustatyti, kad papildomos rūkymo pertraukos neleidžiamos arba kad visas darbdavio teritorijoje rūkymas yra draudžiamas.
VDI yra nurodžiusi, kad darbdavys turi teisę vietiniuose norminiuose teisės aktuose nustatyti leidžiamas rūkymo vietas, apribojimus, draudimus bei kitus su rūkymu susijusius reikalavimus. Su šiomis taisyklėmis supažindinti darbuotojai privalo jų laikytis“, – teigė teisininkė.
Ar darbdavys privalo įrengti rūkymo vietą?
Įstatymas pirmiausia įpareigoja darbdavį užtikrinti nerūkančių darbuotojų, klientų ir lankytojų apsaugą nuo tabako dūmų.
Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnis draudžia rūkyti darbo vietose, esančiose uždarose patalpose. Įmonėse gali būti įrengtos specialios rūkymo patalpos ar vietos, tačiau ši nuostata savaime nesuteikia darbuotojui individualios teisės reikalauti, kad būtų įrengta rūkymo vieta ar suteikta papildoma pertrauka.
Draudimas taikomas ir elektroninėms cigaretėms. Be to, švietimo įstaigose, vaikams paslaugas teikiančiose socialinių paslaugų įstaigose bei sveikatos priežiūros įstaigose rūkyti draudžiama ne tik patalpose, bet ir jų teritorijose.
Taigi, pasak R.Joskaudienės, darbdavio pareiga yra ne „sudaryti sąlygas rūkyti“, bet užtikrinti, kad darbuotojai ir kiti asmenys nebūtų verčiami kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Ką reikėtų nustatyti darbo tvarkos taisyklėse?
Teisiškai saugioje ir praktiškai veikiančioje tvarkoje turėtų būti aiškiai atsakyta:
– ar darbo metu leidžiamos papildomos trumpos pertraukos;
– kiek kartų ir kokios trukmės jos gali būti;
– ar jos įskaitomos į darbo laiką;
– ar dėl jų turi būti atitinkamai pailginamas darbuotojo buvimo darbe laikas;
– kas ir kaip leidžia palikti darbo vietą;
– kas tuo metu pavaduoja darbuotoją;
– kur leidžiama rūkyti ir kokiu keliu galima eiti iki rūkymo vietos;
– ar ta pati tvarka taikoma elektroninėms cigaretėms;
– kokios pasekmės kyla nesilaikant nustatytos tvarkos.
„Teisiškai ir organizaciniu požiūriu saugesnis sprendimas – nustatyti ne privilegiją tik rūkantiems darbuotojams, o vienodas trumpas poilsio pertraukas visiems darbuotojams, aiškiai reglamentuojant jų trukmę ir apskaitą.
Cigaretė neturėtų tapti „bilietu“ į papildomą mokamą poilsį, kurio neturi nerūkantis kolega“, – atkreipė dėmesį R.Joskaudienė.
Kas atsakingas už neišdirbtą laiką?
Darbuotojas privalo:
– laikytis darbo grafiko ir darbo tvarkos taisyklių;
– savavališkai nepalikti darbo vietos;
– rūkyti tik leidžiamu metu ir nustatytoje vietoje;
– nepalikti klientų, įrenginių ar darbo proceso be priežiūros;
– laikytis darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų.
Jeigu papildoma rūkymo pertrauka pagal darbdavio nustatytą tvarką nėra įskaitoma į darbo laiką, tai turi būti nustatyta iš anksto, realiai fiksuojama ir tinkamai atspindima darbo grafike bei apskaitoje. Darbdavys neturėtų mėnesio pabaigoje savo nuožiūra apskaičiuoti tariamai „prarastų minučių“ ir skirti darbuotojui piniginės baudos.
Išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio galimos tik Darbo kodekso ar kitų įstatymų nustatytais pagrindais. Savavališka piniginė sankcija už rūkymą nėra teisėta drausminio poveikio priemonė.
Ar už išėjimą parūkyti galima atleisti iš darbo?
R.Joskaudienės vertinimu, nustatytos rūkymo tvarkos nesilaikymas gali būti vertinamas kaip darbo pareigų pažeidimas. Darbdavys gali jį užfiksuoti, pareikalauti darbuotojo paaiškinimo ir įvertinti visas aplinkybes.
Tačiau vienas trumpas išėjimas parūkyti automatiškai nereiškia teisėto atleidimo iš darbo.
Darbo kodekso 58 straipsnis darbo sutarties nutraukimą dėl darbuotojo kaltės sieja su:
– šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu; arba
– per paskutinius 12 mėnesių padarytu antru tokiu pačiu darbo pareigų pažeidimu, kai pirmasis pažeidimas buvo tinkamai nustatytas ir darbuotojas įspėtas apie galimą atleidimą.
Sprendžiant dėl atleidimo turi būti vertinamas pažeidimo sunkumas, padariniai, darbuotojo kaltė, konkrečios aplinkybės, ankstesnis jo elgesys ir darbo rezultatai. Atleidimas turi būti proporcinga, o ne automatinė priemonė.
„Kitaip situacija galėtų būti vertinama, jeigu, pavyzdžiui, darbuotojas savavališkai paliktų pavojingą įrenginį, kasą, apsaugos postą, pacientą ar kitą priežiūros reikalaujantį objektą ir dėl to kiltų realūs padariniai“, – komentavo teisininkė.
Ką parodė teismų praktika?
Reikšminga situacija buvo nagrinėjama Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. kovo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI2-481-283/2020.
Darbuotoja, išnešusi šiukšles, nuėjo parūkyti ir grįždama paslydo ant apledėjusio įmonės teritorijoje esančio tako. Darbdavys teigė, kad darbuotoja neturėjo teisės darbo metu rūkyti ir veikė savo asmeniniais interesais.
Teismas paliko galioti VDI išvadą, kad įvykis buvo susijęs su darbu: jis įvyko darbo metu, darbdavio teritorijoje ir darbuotojai esant darbdavio žinioje. Teismas taip pat konstatavo, kad įmonėje nebuvo nustatyta aiški ir nuosekli rūkymo tvarka, nors darbdavys žinojo, kad dalis darbuotojų rūko.
Tačiau atsakomybė nebuvo vertinama vienpusiškai: VDI nustatė, kad pati darbuotoja taip pat pažeidė vidaus taisykles, nes rūkė ne tam skirtoje vietoje. Kartu buvo nustatytas nepakankamas darbdavio saugos kontrolės organizavimas ir nepakankamai įvertinta paslydimo rizika.
Šio sprendimo negalima aiškinti kaip pripažinusio visuotinę darbuotojo teisę rūkyti darbo metu. Jo esmė kita: darbdavys negali ilgą laiką toleruoti neaiškią praktiką, o įvykus nelaimei teigti, kad apie ją nieko nežinojo. Darbo ginče vertinamos ne tik popieriuje surašytos taisyklės, bet ir faktinis darbo organizavimas.
Praktiniai pavyzdžiai
Biuro darbuotojas dirba nuo 8.00 iki 17.00 val., pietų pertrauka – nuo 12.00 iki 13.00 val.
Jeigu darbo tvarkos taisyklėse papildomos rūkymo pertraukos nenustatytos, darbuotojas neturi automatinės teisės dar keturis ar penkis kartus palikti darbo vietą. Jis gali rūkyti per pietų pertrauką arba darbdavio aiškiai leistu metu.
Pardavėjas ar klientų aptarnavimo darbuotojas nori parūkyti.
Net jeigu darbdavys leidžia trumpas pertraukas, darbuotojas negali palikti kasos ar klientų be aptarnavimo. Pirmiausia turi būti užtikrintas pavadavimas ir laikomasi nustatytos išėjimo tvarkos.
Ligoninės ar mokyklos darbuotojas nori rūkyti įstaigos teritorijoje.
Tokiose teritorijose rūkymas draudžiamas įstatymu. Pietų pertrauka nepanaikina šio draudimo. Darbuotojas galėtų palikti teritoriją tik tuo atveju, jeigu pagal darbo organizavimą ir nustatytą pertrauką jis turi teisę tai padaryti.
Lauke per karščius dirbančiam darbuotojui suteikta specialioji pertrauka.
Pertrauka suteikiama dėl profesinės rizikos ir darbuotojo sveikatos apsaugos, o ne todėl, kad darbuotojas rūko. Ja naudojantis taip pat privaloma laikytis rūkymo vietos ir kitų darbdavio nustatytų taisyklių.
