– Energetikos klausimai Lietuvoje kelia itin dideles aistras. Pradėta daug didelių projektų. Kaip apibrėžtumėte pagrindines Lietuvos energetinės politikos kryptis?
– Lietuvos energetikos politikoje daug žaidėjų, daug interesų, daug strateginių projektų. Nuo pat nepriklausomybės laikotarpio buvo akcentuojama Baltijos šalių energetinė vienybė. Daug tartasi, bet iki šio momento mes neturime bendros Baltijos šalių energetinės strategijos.
Kiekviena šalis stengiasi spręsti savo problemas. 2005 m. buvo pradėti bendri projektai, tokie kaip elektros jungtis „Estlink“, kai Estijos, Latvijos ir Lietuvos energetikos bendrovės kartu investavo pinigus pirmosios jungties su Skandinavijos rinka statyboms. 2006 m. buvo pasirašytas bendras memorandumas dėl naujos atominės elektrinės statybos. Pagrindinis jo akcentas – Baltijos šalys atominės elektrinės statybos projekte turėjo dalyvauti lygiom teisėm ir kartu jį finansuoti. Tačiau lietuviai nuėjo vieni ir paskutiniais metais visas sąnaudas pasiėmė sau, palikdami Latviją ir Estiją be konkrečių finansinių įsipareigojimų.
– Galbūt prisiimdami didesnę riziką mes gautume didesnę naudą ateityje?
– Nesant bendros Baltijos šalių energetinės strategijos silpnosiomis vietomis naudojasi mūsų didžioji kaimynė. „Gazprom“ sudarė sutartis su Latvija, pagal kurias šį gaus žymiai pigesnes dujas, tačiau turės atidėti trečiojo energetikos paketo įgyvendinimą. Tai nėra gerai. Neturėdami bendrų pozicijų mes esame silpnesni.
Buvo daug gerų strategijų, tačiau keičiantis politinei situacijai jos buvo vis atnaujinamos per daug neįsigilinus, kodėl jos stringa arba juda labai lėtai. Tai lėmė, kad mes iki šiol neturime iki galo įgyvendinto nei vieno strateginio projekto, apie kuriuos kalbėjome 23 metus.
Čia galima prisiminti ekonominės krizės pradžią. Latvija pasirinko bendradarbiavimą su Tarptautiniu valiutos fondu. Tuo tarpu mes deklaravom, kad patys esam stiprūs ir tvirti, todėl skolinomės rinkose. Kas laimėjo? Latviai. Jų paskolų palūkanos buvo 2-3 proc., o mūsų 9 proc.
– Ar kalbėdamas apie glaudesnį bendravimą su kaimynais jūs kalbate ir apie Rusiją?
„Kare geras vadas turi numatyti visas aplinkybes ir pasiruošti geriausią strategiją“, - sakė R.Juozaitis.
– Lietuva pasirenka stručio taktiką ir nebendrauja su aplinkinėmis valstybėmis. Nereikia bijoti kalbėtis su Rusija. Valdžios vyrai turėtų kviestis bendrovių vadovus ir tartis. Iš tokių tarpusavio debatų galima turtėti daugiausia naudos.
Kažkada vyko ilgos diskusijos su „Inter RAO“, kaip Lietuvai toliau teks bendradarbiauti po Ignalinos atominė elektrinė sustabdymo. Žinojom, kad kai rinka bus atvira ir atsiras galimybės per jungtis elektrą pirkti iš Skandinavijos arba Lenkijos, rinkoje nebebus vieno didelio žaidėjo. Iki tol jautėme aiškų „Inter RAO“ suinteresuotumą turėti kuo didesnę mūsų rinkos dalį. Diskusijose buvo praktiškai pasiektas susitarimas, kad jie pagal ilgalaikį kontraktą tiektų mums elektrą 10 proc. pigiau nei „Nord Pool" rinkos kaina. Tačiau prasidėjo demaršai ir finansiškai patrauklus susitarimas įgyvendintas nebuvo.
– Rusija dažnai įvardijama šalimi, kuri kelia grėsmę Lietuvai. Ar lygiavertės derybos įmanomos?
– Kare geras vadas turi numatyti visas aplinkybes ir pasiruošti geriausią strategiją. Tam reikia atlikti namų darbus. Lietuva renkasi karo su „Gazpromu“ politiką, tačiau dar nėra padariusi savo namų darbų. Tai nėra protinga. Ji rezultatų kol kas nedavė. Galbūt tie rezultatai bus vėliau. O Lietuvos namų darbai yra Suskystintų gamtinių dujų terminalas. 2008 m. buvo susitarta terminalą statyti ir privačiomis lėšomis. Apie 20 proc. akcijų buvo atiduota bendrovei „Achema“. Jei projektas nebūtų sustabdytas, tai terminalą jau turėtume.
Augant biokuro vartojimui dujų poreikis mažės. Ateityje daugiau nei pusę viso dujų kiekio vartos viena bendrovė „Achema“. Jos ignoravimas projekte nėra logiškas. Tai „Achemos“ interesai ir ji būtų dariusi viską, kad tuos interesus apgintų efektyviausiu būdu.
– Andriaus Kubiliaus vyriausybė sulaukė priekaištų dėl „Achemos“ interesų atstovavimo derantis su Rusija dėl mažesnės dujų kainos. Dėl to buvęs premjeras net buvo svarstomas Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos. Ar tai nėra signalas aukštiems politikams ateityje nesikišti?
 |
| Achema |
– Valstybė turi dirbti gindama savo verslo interesus. Tai valstybės prioritetas. Pažiūrėkime, kaip dirba vokiečiai ar amerikiečiai. Jų ambasadoriai nuolatos užsiima lobistine veikla, gina į rinką ateinančias savo bendroves. Prisiminkim bendrovės „Williams“ atėjimo istoriją arba „Chevron“ dabar. Ambasadoriai eina kartu su privačiomis bendrovėmis ir aiškina, kokia nauda bus valstybei. Jei bus stiprios vietinės kompanijos ir ekonomika, tai ir valstybė bus stipri. Tam ir politikai, ir verslininkai turi dirbti bendrai.
Kiekviena šalis pirmiausia žiūri savo interesų. Dabartinėje pasaulio struktūroje nėra energetiškai nepriklausomų valstybių. Rusija taip pat energetiškai priklausoma nuo Europos Sąjungos, kuri perka didelius energijos kiekius ir moka didžiulius pinigus į šalies biudžetą.
Neįmanoma padaryti visų projektų, kad maža valstybė būtų visiškai energetiškai nepriklausoma ir pati apsirūpintų visais energijos resursais. Net energetikos komisaras Giunteris Otingeris sako, kad mažos valstybės savo energetikos strategijas turi sieti su regiono perspektyva.
– Kalbant apie regiono perspektyvas, kaip vertinti Lenkijos užsienio reikalų ministro Radislavo Sikorsio pareiškimus, kad Lietuva turėtų rinktis tarp dujų terminalo ir dujotekio su Lenkija, nes abu projektai vienu metu neatsipirks?
– Lenkijai yra naudingiau, kad Lietuva neturėtų dar vieno kanalo per kurį galėtų importuoti dujas. Jei Lietuva dujas galės pirkti ir iš Rusijos, ir iš Lenkijos, ir per terminalą, mums įtakos daryti negalės jokios kompanijos. Aišku, jei terminalo išlaidos guls ant vartotojų pečių, tai iškreips ekonomiką ir pramonė praras konkurencingumą palyginus su kaimyninėmis šalimis.
 |
| Elektros laidai |
Realiausias ir naudingiausias Lietuvai projektas yra „Nord Balt“ jungtis į Švediją. Jeigu su švedais turi sutartį, tai žinai, kad ji bus įgyvendinta. Tikiu, kad iki 2015 m. tai ir atsitiks. Pastaraisiais metais stebime tendenciją, kad Skandinavijos rinkose elektros kainos krenta smarkiai. Skandinavijos pramonė efektyviau naudoja elektros energiją. Taip pat vysto papildomą elektros generavimą iš atsinaujinančių šaltinių. Daugelis atominių ir hidroelektrinių jau atsipirkusios, todėl jos gali elektros energiją pardavinėti labai mažomis kainomis. Praėjusiais metais vidutinė metinė elektros kaina buvo 11,2 cnt. Ir prognozuojamas kainos kritimas. Pasigendu analizės, kas ateityje darysis su ta rinka.
– Koks, jūsų manymu, VAE likimas?
– Geriausias variantas būtų, jei Lietuva, Latvija ir Estija į šį projektą žiūrėtų kaip į komercinį, o ne politinį. Šiuo metu VAE yra motininė kompanija, o „Lietuvos energija“ ir „Lesto“ yra dukterinės. Projekte mes rizikuojame savo bendrovėmis. „Lietuvos energija“ turėtų būti motininė kompanija, o VAE galėtų būti dukterinė bendrovė lygiom dalimis priklausanti Lietuvai, Latvijai ir Estijai.
Jei specialistų vertinimu VAE projektas šiuo metu būtų neperspektyvus, bendrovės naikinti nereikėtų. Technologijos juda į priekį, todėl VAE vertindama situaciją galėtų ateityje investuoti ne tik į branduolinę elektrinę, bet ir į kitus susijusius projektus.
– Kaip šio projekto likimą paveiks kylančios atominės elektrinės Baltarusijoje ir Kaliningrade?
– Versle sakoma, jei negali nugalėti žymiai stipresnio priešininko, tai pradėk su juo bendrauti. Nenugalėsim mes Rusijos. Jei ji nusprendė pradėti kokį nors projektą, jis bus padarytas. Šalių finansiniai ištekliai nepalyginami. Todėl kiekvieną kaimyninių šalių projektą turime vertinti iš galimos naudos pozicijų. Kuo ilgiau laikysimės stručio politikos, tuo blogiau bus mums. Rusija suras galimybių, kur parduoti elektros energiją. Mes galvojome, kad Rusija nenuties dujotekio per Baltijos jūrą į Vokietiją. Numesti du kabelius nuo Kaliningrado į Vokietiją žymiai paprasčiau.
Lietuva galėtų turėti naudos iš regione vystomų elektros generavimo pajėgumų. Mes galim būti labai patraukli tranzitinė valstybė, kuri uždirbtų pinigų vartotojams ir pramonė būtų konkurencinga ir patraukli investicijoms.
Kiekviena valstybė stengiasi išnaudoti savo stipriąsias puses. Turim išvystytą žemės ūkį, baldų gamybos pramonę. Turime siekti pačių palankiausių energijos kainų verslui, skatinti jo konkurencingumą pasaulyje. Akivaizdžiai matome, kad po krizės Lietuvai atsistatyti padeda eksportas. Tokiam verslui per energetiką galime labai padėti. Šiuo metu turime didžiausias energijos išteklių kainas regione. Tai ilgai tęstis negali.
Kokios stipriosios Lietuvos pusės energetikoje?
„Pati pigiausia energija yra jos nevartojimas. Namų renovacija nejuda dvidešimt metų“, - teigė R.Juozaitis.
Lietuvos energetikos pramonėje yra šeši pagrindiniai sektoriai. Tai šilumos, elektros, branduolinės energetikos, dujų, naftos, atsinaujinančių energijos sektoriai. Tarp šių sektorių vyksta konkurencija, nes valstybė naudoja tam tikrą kiekį energijos. Sektoriuose taip pat vyksta konkurencija. Atsinaujinančios energetikos sektoriuje konkuruoja biomasės, vandens, vėjo ir saulės segmentai. Kad valstybėje vyktų judėjimas į priekį reikia sisteminio požiūrio, kuris apimtų visus tuos sektorius, bet būtų nustatyti prioritetai.
Šiuo momentu žmonėms labiausiai skauda dėl didelių šilumos kainų. Todėl šilumos ūkio perėjimas prie biokuro yra pagrindinis būdas, kaip sumažinti žmonių išlaidas. O jas galima sumažinti du tris kartus per palyginus trumpą laikotarpį. Lietuva yra valstybė, kuri turi daug biomasės ir ji guli ant žemės. Jei Saudo Arabijoje naftą reikia išgauti iš žemės gelmių, tai čia biomasę reikia tik pasiimti. Mes turime bendroves, kurios daro biokatilus, ruošia pakuras. Jei Lietuvoje statoma katilinė, tai apie 90 proc. visos įrangos pagaminama vietinių gamintojų. Ir tai aukštos klasės įranga, kurią perką Skandinavijos šalys. Taip sukuriamos darbo vietos. Be to, į teigiamą pusę keičiasi importo ir eksporto balansas.
Pati pigiausia energija yra jos nevartojimas. Namų renovacija nejuda dvidešimt metų. Yra vilčių, kad artimiausiu metu šis procesas pajudės ir pakeis ne tik energetinį balansą, bet ir mūsų miestų vaizdą ir žmonių gyvenimo sąlygas.
– Atrodo, kad turime ir iškastinio kuro klodus. Kaip vertinate energetinės milžinės „Chevron“ atėjimą į Lietuva ir tokią audringą reakciją į galimą skalūnų dujų gavybą?
– Žmonių nerimą galima greitai pakreipti į vieną ar kitą pusę. Į tokius klausimus turi atsakyti mokslininkai. Mano žiniomis, gavybos technologijos yra pakankamai saugios. Jeigu Lietuvoje tai bus patvirtinta, reikia jas vystyti ir leisti dideliai patyrusiai kompanijai dirbti šiuos darbus. Kartu prižiūrint, kad jie būtų vykdomi saugiai, kaip visame pasaulyje.
Mums tiekiamų dujų kaina yra viena didžiausių pasaulyje. Nuo JAV ji skiriasi penkis kartus. Galite įsivaizduoti, kaip turi konkuruoti mūsų verslininkai pasaulinėje rinkoje.
– Ar elektros jungtys, dujų terminalas, „Chevron“ atėjimas suteikia papildomų argumentų derybose su Rusija dėl mažesnių kainų?
– Šiuo metu Lietuvos derybinė situacija kalbantis su Rusija yra pakankamai gera. Europos Sąjunga taip pat pasiruošusi mums padėti. Būsimos elektros jungtys patrauklios ne tik mums, bet ir mūsų kaimynams. Pagreitį įgijo suskystintų dujų terminalo projektas. Aišku, reikia nepamiršti, kad dujos į jį taip pat ateis iš „Gaspromo“. Pasaulyje yra apsikeitimo sandoriai, todėl jos nebus vežamos iš Kataro, o atgabenamos iš arčiau esančio šaltinio.
Dabar gera proga pradėti kompleksines derybas dėl viso energetinio paketo. Turint vienintelį tikslą – kad žmonės už elektrą ir šilumą mokėtų mažiau nei Skandinavijoje ar Vokietijoje. Gal tada mažėtų emigracija. Verslas galėtų konkuruoti ne pigios darbo jėgos, o pigesnių energetinių resursų sąskaita. Yra tam tikrų derybinių momentų, kuriuos praleidus labai sunku situaciją grąžinti atgal. Lietuva turi pradėti kalbėtis, kad nepavėluotų į gerų energetinių kainų traukinį.
