Taisyklės numato, kad galima rezervuoti daiktus stotelių svetainėje, ir ateiti, pasirinkti iš esamų, anksčiau nerezervuotų daiktų gyvai kiekvieną ketvirtadienį. Tiek vienu, tiek kitu atveju pasiimti galima tris daiktus.
Tiesa, stotelėse gaunami ir dideli tekstilės gaminių kiekiai, todėl jiems netaikomas trijų vienetų ribojimas. Taip pat neribojamas ir kai kurių smulkių daiktų pasiėmimas.
Vis dėlto 15min sulaukė anonime panorusios likti moters skundo, kuriame ji teigia, kad šių taisyklių nepaisoma – esą imama kur kas daugiau daiktų, o vėliau kai kurie iš to galimai ir pasipelno, juos perparduodami. Tad nutarėme patys įsitikinti, kaipgi vyksta daiktų dalybos.
Apie 11 val. duotas startas, kad netrukus bus galima užeiti vidun – tad nuo kiemo vartų visas būrys pasileidžia bėgti prie patalpų įėjimo. Netrukus minia dingsta užvėrusi patalpų duris – tiesa, neilgam.
Pirmieji žmonės su nešuliais ėmė išeidinėti po penkių ar dešimties minučių. Netrukus atvažiavo ir keli mikroautobusai, kad būtų galima išgabenti didžiulį čiužinį, sofą, kitus didesnius daiktus.
Viena gerai apsirengusi, madingo kirpimo šviesiaplaukė ponia, tikrai neprimenanti sunkiau gyvenančios, ypač piktinosi išvydusi fotoaparatą, nors įamžinta nebuvo.
„Mano sūnus teisininkas, parodykite, ar mane nufotografavote. Ar žinote, kad negalima?! Paduosiu į teismą, jeigu ką“, – vos panešdama keturis krepšius, dengdamasi veidą žaisliniu nedideliu biliardo stalu, žurnalistei ir fotografei grasino vilnietė, netrukus dingusi už krūmų.
Po kelių minučių grįžusi tuščiomis – veikiausiai palikusi nešulius automobilyje – ji jau fotografavo žurnalistę ir fotografę „kad turėtų dėl visa ko“, o tuomet sparčiu žingsniu nuėjo „Dėk'ui“ stotelės link ir vėl dingo už uždarų durų neribotam laikui.
Iš čia vis žengė ir senjorai, ir jaunuoliai, ir imigrantai, ir galimai mamos.
Kai kurie atrodė tiesiog komiškai, bandydami į čia pat pasiimtą vaikišką vežimėlį kimšti kitus daiktus – sporto kilimėlį, kėdę, drabužius ir stumti snieguotu keliu.
Pasitaikė išeinančių ir su vienu laimikiu. Viena moteris nešėsi žalią puoduką vaikui, o imigrantas džiaugsmingai žingsniavo su televizoriumi rankose. Kiti nešėsi ne po vieną ir ne du uždarus prikimštus krepšius: kas juose yra, nesimatė.
Stebint vieną po kito laukan išeinančius žmones susidarė įspūdis, kad dauguma vilko vos panešamus krepšius. Kai kuriuose iš jų matyti drabužiai, kiti tekstilės gaminiai. Buvo akivaizdu – daugelis ėmė ne po tris daiktus, o gerokai daugiau. Tiesa, apie tai bandyti kalbinti vilniečiai buvo nekalbūs.
