Kalbame apie „Tuleva“, pirmąją patiems kaupiantiesiems priklausančią pensijų kaupimo bendrovę Estijoje, metusią iššūkį tradiciniam modeliui, ir jos vadovą bei įkūrėją Tõnu Pekk.
2016 m. narių iniciatyva įkurta „Tuleva“ vėliau pradėjo valdyti ir II bei III pakopos pensijų fondus Estijoje. Kai 2021 m. Estijoje vyko II pakopos pensijų sistemos reforma, suteikusi žmonėms galimybę pasitraukti iš pensijų kaupimo, „Tuleva“ jau turėjo 20 tūkst. dalyvių. Didžioji dalis jų, vietoj to, kad svarstytų pasitraukti ar likti, kėlė sau kitą klausimą: kaip šią reformą išnaudoti tam, kad pensijų fondai veiktų geriau?
Per penkerius metus nuo reformos „Tuleva“ dalyvių skaičius išaugo trigubai – iki 83 tūkst., o fonduose valdomas turtas padidėjo septynis kartus ir pasiekė 1,5 mlrd. eurų. Pensijų fondų kaupimo bendrovės strategija paprasta: maži mokesčiai ir investavimas per indeksinius fondus. Panašų modelį vėliau pritaikė Latvijos „Indexo“ ir Lietuvos „Goindex“ bendrovės.
Lietuviams diskutuojant apie šiuo metu vykstančią II pensijų pakopos reformą, Tõnu Pekk dalijasi Estijos patirtimi. Jis kalba apie pasitikėjimo ir kontrolės svarbą bei apie tai, kas iš tiesų padeda žmonėms priimti geresnius ilgalaikius sprendimus dėl savo pensijų santaupų.
Žmonės nori kontroliuoti savo pinigus
Kai Estijoje ar bet kurioje kitoje šalyje kalbama apie pensijų reformą, viešojoje erdvėje dažniausiai dominuoja skaičiai: kiek žmonių pasitraukė, kiek lėšų buvo atsiimta, kokį poveikį tai turėjo rinkai.
„Griežtai atsisakau į klausimą žiūrėti taip“, – sako Tõnu Pekk. Jo manymu, svarbiau ne tai, kiek lėšų galėjo netekti pensijų fondų valdytojai, o kaip reforma veikia žmonių taupymo įpročius ir kaip ji gali padėti tiems, kurie nori kaupti daugiau.
Anot jo, lūžis Estijoje prasidėjo ne vien 2021 m. reformos metu, o anksčiau. Būtent tada, kai buvo įkurta „Tuleva“ ir žmonės pradėjo jausti, kad jų pensijų santaupos iš tiesų priklauso jiems. „Iki tol žmonės sistemoje buvo objektai, o dabar jie yra veikėjai“, – tvirtina T.Pekk.
Jis įsitikinęs, kad pasitraukimas iš II pakopos dažniausiai įvyksta ne todėl, kad žmonės racionaliai palygina galimus finansinius sprendimus. „Sprendimą paprastai lemia ne preciziškas grąžos apskaičiavimas, o paprasčiausias psichologinis poreikis – noras kontroliuoti savo turtą“, – aiškina jis.
Neapibrėžtumo ir informacijos pertekliaus akivaizdoje žmonės linkę kuo labiau supaprastinti sprendimus: renkasi tai, kas tuo metu atrodo saugiausia ir suprantamiausia. „Gyvenimas trumpas, todėl taikome paprastas taisykles: pinigai rankoje atrodo paprasta ir patrauklu. Be to, mūsų sprendimus lemia ir tai, ką daro aplinkiniai“, – prideda Estijos fondų valdytojas.
Pasitikėjimo spraga
T.Pekk atvirai kalba apie finansų sektoriaus vaidmenį kuriant nepasitikėjimą. Jo nuomone, per daugelį metų dalis bankų ir pensijų fondų valdytojų Baltijos šalyse nesugebėjo tapti patikimais finansų patarėjais žmonėms, o ilgainiui šis pasitikėjimo trūkumas atsisuko prieš juos pačius.
Užuot skatinusi ilgalaikį įsitraukimą, sistema dažnai veikė priešingai: klientai likdavo pasyvūs, neužduodavo klausimų, nelygindavo mokesčių ar realios grąžos. Dėl to brangūs ir menką grąžą kuriantys produktai likdavo nepastebėti.
Tokį elgesį T.Pekk vaizdingai vadina „apsimesk negyvu“ strategija. „Tai tarsi miške sutikti mešką ir apsimesti negyvu – tylėti ir tikėtis, kad klientas nepastebės skirtumo tarp aukštus mokesčius taikančio, mažos grąžos produkto ir geresnės alternatyvos“, – apibūdina jis.
Tačiau kai žmonėms suteikiama reali pasirinkimo galimybė, pokalbis pasikeičia: atsiranda visai kita dimensija. T. Pekk manymu, būtent tada pasitikėjimas tampa esminiu klausimu, o jį atkurti galima tik per aiškumą, skaidrumą ir nuosavybės jausmą.
„Mes, kaip pensijų fondų valdytojai, nekonkuruojame su kitais paslaugų teikėjais dėl klientų. Konkurencija vyksta žmonių galvose“, – teigia jis. Kitaip tariant, svarbiausia, ar žmonės lieka įsitraukę, supranta, kur ir kaip kaupia , ir jaučiasi pakankamai užtikrinti, kad nuosekliai kauptų ilguoju laikotarpiu.
Finansinis raštingumas nėra panacėja – mums reikia „receptų“
Viešose diskusijose apie ilgalaikį kaupimą dažnai akcentuojama, kad žmonėms tiesiog reikia daugiau finansinio švietimo. Anot T.Pekk, nors tai skamba logiškai, realybėje viskas veikia kiek kitaip.
„Dažnai finansinės žinios ir atsakingas elgesys eina greta, tačiau tai nereiškia, kad žinios automatiškai lemia geresnius sprendimus. Dažniau procesas vyksta priešinga kryptimi: žmogus žengia pirmą žingsnį, įgyja pasitikėjimo, susidomi ir tik tada pradeda gilintis“, – paaiškina ekspertas.
T.Pekk įsitikinęs, kad žmonėms reikia ne paskaitų, o paprastų ir aiškių gairių. Jis tai lygina su maisto gaminimu: „Maistą gaminame pagal receptus, bet juose nesakoma „subalansuok skonius“, o nurodoma labai konkrečiai: paimk vieną produktą, sumaišyk, tada daryk kitą žingsnį.“
Ta pati logika, jo manymu, turėtų galioti ir pensijų kaupimui. „Mums nebūtina suprasti rinkų subtilybių, rizikos modelių ar reguliavimo detalių. Tačiau mums reikia paprastos ir aiškios sistemos bei praktinių, lengvai įgyvendinamų žingsnių“, – akcentuoja T.Pekk.
Todėl, pasak jo, atsakomybė negali būti perkeliama vien tik individams. Pensijų sektoriaus ir politikos formuotojų užduotis – supaprastinti produktus, aiškiai pateikti svarbiausią informaciją ir įsitikinti, kad žmonės iš tiesų supranta, dėl ko jie turi apsispręsti.
Anuitetų dilema
Aiškių „receptų“ poreikis ypač išryškėja tada, kai kalba pasisuka nuo kaupimo prie išmokų ir vienos sudėtingiausių pensijų sistemos sąvokų – anuiteto. Estijoje, pasak T.Pekk, ankstesnis reguliavimas numatė privalomą anuitetą. Praktikoje tai daugeliui atrodė kaip kontrolės praradimas pačiu svarbiausiu momentu – pasirinkimo galimybės buvo ribotos, o kelių privačių tiekėjų siūlomos sąlygos neatrodė patrauklios.
II pakopos pensijų sistemos reformos metu Estija pasirinko gerokai lankstesnį modelį. Šiandien žmonės gali pasiimti sukauptas lėšas kaip vienkartinę išmoką arba išsiimti pinigus dalimis, palaipsniui. Taip pat galima įsigyti anuitetą, jei norima apsisaugoti nuo rizikos gyventi ilgiau, nei tikėtasi.
T.Pekk pažymi, kad Lietuvos išmokų sistema yra kitokia ir kai kuriais aspektais sudėtingesnė. Jis atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje, be kita ko, taikomas atidėtojo anuiteto sprendimas: dalį lėšų galima pradėti išsiimti iš pensijų fondo, o kita dalis atidedama tam, kad vėliau užtikrintų visą gyvenimą trunkančias išmokas. „Tai gana sumanus modelis, tačiau apie jį mažai kas žino ir dar mažiau kas juo naudojasi“, – komentuoja jis.
Anot „Tuleva“ valdytojo, čia slypi svarbi pamoka: net jei sistema teoriškai pagrįsta ir finansiškai tvari, ji neveiks taip, kaip numatyta, jei žmonės jos nesupras. „Sistema turi būti ne tik gera, bet ir atrodyti gera“, – pabrėžia T.Pekk. Jis prisimena pavyzdį iš Švedijos, kai kreipėsi į pensijų instituciją norėdamas suprasti, kaip gyventojams aiškinamos išmokų taisyklės. Atsakymas buvo paprastas, aiškus ir pateiktas trumpa lentele, leidžiančia lengvai suvokti pagrindinius principus.
T.Pekk įsitikinęs, kad aiškumas nėra tik papildoma vertė, tai viena iš pasitikėjimo prielaidų. Kai paaiškinimų trūksta arba jie pernelyg sudėtingi, žmonės renkasi paprasčiausią jiems suprantamą sprendimą – susigrąžinti pinigus į savo rankas.
Sutelkime dėmesį į esmę
T.Pekk tvirtina, kad II pakopos pensijų reforma – gera proga sustoti ir pasitikrinti esminius dalykus: kaip investuojami mano pensijų pinigai, kiek tai kainuoja ir ar iš tiesų suprantu, kaip visa tai veikia. Kartu jis įspėja, kad skuboti sprendimai gali brangiai kainuoti. Pavyzdžiui, Estijoje dalis žmonių lėšas iš pensijų fondų atsiima būdami 60–65 metų, nors dar ilgą laiką tęsia darbinę veiklą. Tokiu atveju jie ne tik sumoka daugiau mokesčių, bet ir praranda investicinę grąžą, kuri galėjo būti uždirbta be papildomo apmokestinimo.
Estijos pensijų fondų valdytojo požiūriu, svarbiausia – padėti žmonėms žingsnis po žingsnio susikurti pasitikėjimą. „Svarbu ne tik kaupti daugiau, bet kaupti užtikrinčiau. Žinoti, kur yra mano pinigai ir ko galiu tikėtis“, – sako jis.
Lietuvoje pagal panašius principus – taikant pasyvaus indeksinio investavimo strategiją, mažus mokesčius ir aiškią komunikaciją – veikia pensijų kaupimo bendrovė „Goindex“. Jos vadovas Jonas Iržikevičius pastebi, kad reformos laikotarpis skatina žmones domėtis pensijų kaupimu.
„Reformą matome kaip atskaitos tašką: pirmiausia žmonėms svarbu pasitvirtinti nuosavybės jausmą, o tada ramiai planuoti kaupimą visam gyvenimui. Taupymas turi būti paprastas – be perteklinės biurokratijos, paslėptų sąlygų ir nuolatinės būtinybės priiminėti sudėtingus sprendimus. Todėl didžiausią dėmesį, kaip tiek II, tiek III pakopos pensijų fondų valdytojas, skiriame aiškioms taisyklėms ir mažiems mokesčiams, kurie reikšmingai nesumažina ilgalaikės grąžos. Pensijų fondas neturėtų būti dar vienas bankinis produktas – jis turi jaustis kaip asmeninės lėšos, remiančios ateities pasirinkimus“, – sako J.Iržikevičius.
T.Pekk įsitikinęs, kad būtent nuosavybės jausmas yra lūžinis momentas. „Jei žmonės iš tiesų jaučia, kad tai jų pinigai, jie elgiasi atsakingiau“, – teigia jis. Ši pamoka svarbi ne tik kaupiantiems, bet ir tiems, kurie kuria bei pristato pensijų sistemą.
