Sausį Estijos vyriausybė pristatė nacionalinę iniciatyvą „Eesti.ai“, su kuria iki 2035 metų šalies BVP planuojama padidinti net 50 proc. Kartu sprendžiama ir vis labiau išryškėjanti problema – darbo jėgos trūkumas, kuris jau dabar spaudžia daugelį išsivysčiusių ekonomikų.
Tai, kad į šią iniciatyvą Estijoje žiūrima rimtai, rodo ne tik jai skiriamas aukščiausio lygmens politinis dėmesys, bet ir tai, kaip greitai ji juda į priekį. Kol Lietuvoje dar tik buvo baigiamos rengti strateginės gairės, Estijoje jau patvirtinti pirmieji 15 didelio poveikio projektų.
Tarp jų – iki 500 tūkst. eurų siekiančios subsidijos įmonėms DI sprendimams testuoti ir diegti, jau startavęs programos projektas „Išmaniausia DI tauta“ (angl. The Most AI-Smart Nation), kurio metu bent 100 tūkst. estų dalyvaus praktiniuose DI seminaruose ir įgis ateičiai būtinų įgūdžių. Be to, planuojama, kad gyventojai baigs bent 1 milijoną trumpų, su DI susijusių mokymų sesijų.
Svarbu ne tik tai, ką estai planuoja, bet ir kaip jie tai daro – greitai, eksperimentuodami ir nevengdami pradėti nuo nebūtinai tobulų, bet praktinių sprendimų.
Lietuva taip pat deklaruoja ambiciją tapti DI valstybe, o kryptys Ekonomikos ir inovacijų ministerijos bei Inovacijų agentūros parengtose nacionalinėse DI strateginėse gairėse iš esmės yra teisingos: pritraukti daugiau investicijų, ugdyti bei iš užsienio pritraukti DI talentus, vykdyti perkvalifikavimo programas. Tačiau žiūrint į bendrą vaizdą, sunku nepastebėti, kad tempas skiriasi. DI strateginių gairių įgyvendinimo planas dar tik bus rengiamas ir, planuojama, bus patvirtintas tik 2026 m. pabaigoje.
„Eurostat“ duomenimis, DI technologijas Lietuvoje naudoja 21,3 proc. įmonių, Estijoje – 23,4 proc. Skirtumas matomas ir visuomenėje – gyventojų, naudojančių DI, Estijoje yra apie 10 proc. daugiau. Tai dar nėra kritinis atotrūkis, tačiau žinant, kaip greitai vystosi ši sritis, jis gali tokiu tapti gana greitai.
Ir čia problema, ko gero, nėra strategijose. Jos Lietuvoje taip pat atrodo logiškos ir reikalingos. Tačiau DI revoliucija nėra ilgo planavimo projektas – ji vyksta realiu laiku, o tai, kas šiandien atrodo kaip pažangi inovacija, po metų gali tapti baziniu standartu.
Todėl esminis skirtumas šiandien atsiranda ne tarp idėjų, o tarp veikimo greičio. Estija kuria aplinką, kurioje sprendimai gali būti greitai išbandomi, pritaikomi ir tobulinami. Lietuvoje vis dar dažniau pirmiausia siekiama viską suderinti, suplanuoti ir tik tuomet pradėti veikti.
Natūralu, kad tokioje situacijoje daugiau progresuoja tie, kurie pradeda anksčiau, net ir neapibrėžtumo sąlygomis.
Jei iš tiesų norime ne tik stebėti, kaip kaimynai juda į priekį, bet ir patys būti tarp lyderių, reikia keisti požiūrį – mažiau akcentuoti ilgalaikius planus ir daugiau dėmesio skirti realiems projektams, eksperimentams ir jų greitam mastelio didinimui.
Šiose lenktynėse laimės ne tie, kurie turi geriausiai aprašytas strategijas, o tie, kurie pradeda veikti ir greičiausiai mokosi iš to, kas pasiteisina. Kol kas tempą diktuoja Estija.
