Dabartinė II pakopos pensijų reforma daugiausia dėmesio skyrė žmonių „išlaisvinimui“ – galimybei pasitraukti, stabdyti kaupimą ar atsiimti dalį lėšų dar nesulaukus pensinio amžiaus. Tačiau gerokai mažiau kalbama apie tuos, kurie sistemoje liks ir toliau kaups – o jų vis dar yra didžioji dauguma. Šie žmonės išmokų etape vis dar turės ribotą pasirinkimą, o būtent išmokų etapas ilgainiui taps viena svarbiausių visos sistemos dalių.
Dabartinis modelis kuria nenuoseklumą: sistema tampa lanksti tada, kai kalbame apie pasirinkimą dalyvauti ar ne, pasitraukti ar likti, bet kol kas išlieka gana ribota tada, kai žmogus nusprendžia kaupti ilgą laiką. Tai matyti ir kasdien bendraujant su žmonėmis, kuriems rūpi jų finansinė ateitis. Jie užduoda labai paprastus klausimus: jei kaupsiu ilgus metus, gausiu valstybės paskatą ir sąmoningai rūpinsiuosi savo pensija, kodėl pabaigoje mano pasirinkimas bus toks ribotas?
Kartu aiškiai išryškėja ne tik pasirinkimo, bet ir suprantamumo problema. Pensijų sistemos sprendimai, ypač susiję su anuitetais ar jų kombinacijomis, daugeliui žmonių vis dar atrodo sudėtingi. Net ir finansiškai logiškas sprendimas neveiks taip, kaip tikimasi, jei žmonės jo nesupras. Todėl sistema turi būti ne tik gera, bet ir suprantama.
Anuitetai turi išlikti, bet ne kaip vienintelis pasirinkimas
Žmonės pensinio amžiaus sulaukia būdami labai skirtingose finansinėse situacijose. Vieni neturės kitų pajamų šaltinių, todėl jiems svarbiausios bus stabilios išmokos visą likusį gyvenimą. Kiti turės papildomų santaupų – III pakopos pensijų fonde sukauptų lėšų, nekilnojamojo turto ar kitų investicijų. Vieniems svarbiausias bus saugumas, kitiems – lankstumas, o dar kitiems aktualus bus paveldėjimo klausimas. Todėl natūralu, kad žmonės tikisi ir didesnio pasirinkimo išmokų etape.
Svarbu pabrėžti, kad tai nėra diskusija prieš anuitetus. Anuitetai yra reikalingi ir daugeliui žmonių tinkami, nes suteikia pajamas visam gyvenimui ir apsaugo nuo ilgaamžiškumo rizikos. Jie turi išlikti svarbia sistemos dalimi.
Tačiau vienas geras sprendimas neturėtų būti vienintelis sprendimas visiems. II pakopos pensijų sistemoje galėtų atsirasti daugiau išmokų variantų: anuitetas, periodinės išmokos, mišrus modelis ar galimybė dalį lėšų ir toliau palikti investuotų. Apie tai reikia diskutuoti.
Tokie išmokų pasirinkimai nėra kažkas neįprasto. Pavyzdžiui, Estijoje žmonės gali rinktis tarp vienkartinės išmokos, periodinių išmokų iš pensijų fondo arba anuiteto. Kitaip tariant, Estija neatsisakė anuitetų – ji tiesiog nepaliko jų vieninteliu pasirinkimu. Panašūs lankstesni išmokų modeliai egzistuoja ir kitose Europos šalyse, tokiose kaip Jungtinė Karalystė ar Švedija.
Daugiau pasirinkimo nekeičia II pensijų pakopos esmės
Kartais pasigirsta argumentų, kad suteikus daugiau lankstumo išmokų etape, II pensijų pakopa pernelyg priartėtų prie III pensijų pakopos, todėl ilgainiui nebeliktų pagrindo valstybės paskatai. Tačiau šie du kaupimo modeliai savo esme ir tikslais yra labai skirtingi.
II pakopa išlieka pagrindiniu ilgalaikio kaupimo instrumentu plačiajai visuomenės daliai, ypač žmonėms, kurie patys dažnai neturėtų galimybių ar disciplinos reguliariai investuoti papildomai. Valstybės paskata čia nėra „dovana“ investuotojams – tai ilgalaikės socialinės politikos priemonė, padedanti žmonėms sukaupti daugiau lėšų senatvei ir mažinti skurdo riziką ateityje. Tuo tarpu III pensijų pakopa ir toliau išliktų papildomu savanorišku kaupimo įrankiu tiems, kurie gali investuoti daugiau arba prie jų kaupimo prisideda darbdavys.
Anuitetai turi likti svarbia II pensijų pakopos dalimi, tačiau kartu reikia ieškoti būdų, kaip suteikti daugiau individualią situaciją atitinkančių išmokų variantų. Jei norime, kad žmonės liktų II pakopoje ir ilgainiui ja pasitikėtų, vien galimybės pasitraukti neužtenka. Reikia ir aiškios priežasties joje pasilikti – daugiau aiškumo, pasitikėjimo ir galimybių rinktis išmokų etape.
