Anot jo, ne mažiau primityvu ir kai kurių prekybos tinklų pasitelkta lyginamoji reklama, kai palyginamos dviejų panašių produktų kainos.
Kaip pirkėjui neužkibti ant „mažiausios“ kainos
„Nuleisti kažkurio vieno produkto, pavyzdžiui, sūrio ar dešrelių, kainą kažkurią dieną ir ją palyginti su konkurento tuo pačiu produktu, kainavusiu konkrečią dieną anksčiau – net nesąžininga. Tai akivaizdus pirkėjo apgaudinėjimas, nes „geresnę“ ar „mažiausią“ kainą vienos rūšies sūriui ar dešrai visuomet galima pasiūlyti nuostolius kompensuojant kitais parduodamais produktais. Juk prekybos centre siūloma bent 15 000–20 000 prekių rūšių“, – teigia D. Dundulis.
Tai akivaizdus pirkėjo apgaudinėjimas.
Tačiau, pasak jo, dalį pirkėjų tokie pasiūlymai „pagauna“ ir suklaidina, nes jie nevertina įsigyjamų prekių visumos ar savo dažniausiai įsigyjamų prekių krepšelio kainos. Juk retas pirkėjas laksto po kelias parduotuves „medžiodamas“ akcines prekes ar į parduotuvę užėjęs vienos prekės tik ją ir perka, – didelė dalis priviliota „mažiausia“ kaina vis tiek į parduotuvę užsuka vos vieną ar pora kartų per savaitę, kad apsipirktų ilgesniam laikui.
„Nesvarbu, kuris tinklas naudoja lyginamąją reklamą, esmė ta pati: paimama konkurento produkto kaina tam tikrą dieną anksčiau ir nuo šiandien ta pati ar labai panaši prekė pasiūloma pigiau. Ryt, žiūrėk, tą patį daro konkurentas. Bet pirkėjas iš esmės tik klaidinamas, nes, kaip jau minėjau, retas eina pirkti vienos konkrečios prekės. Tokie triukai pasitelkiami tik privilioti pirkėją, kad atėjęs prekės „mažiausia“ kaina, jis į krepšelį prisidėtų tai, ko jam iš tiesų reikia. Taip „akciją“ pasiūlęs prekybos tinklas jau gali parduoti ir kitas prekes, kurių kaina nereklamuojama, nes ji paprastai būna net didesnė nei konkurentų. Tad pirkėjas visuomet turi skaičiuoti visą savo krepšelį, o ne džiaugtis įsigijęs vieną konkrečią prekę „mažiausia“ kaina“, – pirkėjams pataria didelę mažmeninės prekybos patirtį sukaupęs specialistas.
Kieno rogėse sėdi, to ir giesmelę giedi
„Pirkėjui taip pat svarbu suvokti ir kainų palyginimo platformų ar bendrovių teikiamus duomenis bei jų veiklos principus“, – atkreipia dėmesį „Norfos“ vadovas.
Pirkėjas visuomet turi skaičiuoti visą savo krepšelį, o ne džiaugtis įsigijęs vieną konkrečią prekę „mažiausia“ kaina“.
Dažniausiai pirkėjui pateikiami UAB „SeeNext“, kainų palyginimo portalo „Pricer.lt“ (šis portalas neatskleidžia savo juridinio statuso, o Rekvizitai.lt nepateikia viešos informacijos – red. past.) ar valstybės įmonės Žemės ūkio duomenų centro (ŽŪDC) maisto produktų kainų palyginimai. Beje, prekybos ekspertai atkreipia dėmesį, kad viena iš kainų palyginimo bendrovių atsirado tuomet, kai Lietuvoje veiklą pradėjo vienas iš mažmeninės prekybos tinklų, kurio kainas ši palyginimų bendrovė paprastai ir nurodo kaip mažiausias.
„Kainų palyginimo portalas jau kelinti metai kaip taisyklė mažiausias kainas „randa“ didžiausiame šalyje mažmeninės prekybos tinkle, nors mūsų specialistai tiksliai žino, kad portalo ar bendrovės skelbiamos „mažiausios“ kainos dažnai klaidina pirkėjus. Prieš keletą metų dar buvome linkę „tyrėjus“ informuoti apie gausias klaidas, bet supratome, kad šios „klaidos“ neatsitiktinės, o nuolatiniai atsiprašymai – tik formalumai, savo išplatintų klaidų jie paprastai nelinkę taisyti, – prisimena D. Dundulis. – Apie pirkėjų klaidinimus informavome ir Vartotojų teisių apsaugos tarnybą, kuri turėtų ginti pirkėjų teises į teisingą informaciją.“
Anot jo, ir šios „klaidos“ gali būti paprastai paaiškinamos, – kaip tvirtina patarlė: „Kieno rogėse sėdi, to ir giesmelę giedi“. Kiekvienos bendrovės tikslas yra uždirbti pelno. Tad kai sieki uždirbti, randi ir galimybių atrasti pigiausias kainas tam tikrą dieną tam tikroje parduotuvėje.
„Tokį kainų „palyginimą“ galima lyginti su sporto aistruoliams suprantamu teisėjavimu: įsivaizduokite, kad viena krepšinio komanda teisėjams yra sumokėjusi, gal netiesiogiai, gal per „aplink“, tačiau aišku, kam ir kaip jie švilps rungtynių metu, – alegoriją pateikia „Norfos“ vadovas. – Siekiant objektyvumo, kad pirkėjams būtų aišku, kieno pusėje jos žaidžia, kainų palyginimo bendrovės turėtų atskleisti savo finansavimo šaltinius.“
Reali mažiausia kaina – iš objektyvaus šaltinio
Kitaip kainas kiekvieną savaitę lygina valstybės įmonė ŽŪDC. Ji vidutinę mažiausią būtiniausio maisto produkto kainą atitinkamame prekybos tinkle apskaičiuoja panaudodama 3 mažiausias konkretaus produkto, pvz., fermentinio sūrio, kainas. Jas tikrina tiriamuose Lietuvos miestuose – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus ir Marijampolės – esančiose atitinkamo prekybos tinklo parduotuvėse. Be to, vidutinėms mažiausioms 19 būtiniausių maisto produktų kainoms apskaičiuoti akcinės kainos ŽŪDC neįtraukia.
Kainų palyginimo bendrovės turėtų atskleisti savo finansavimo šaltinius.
„Akivaizdu, kad iš minėtų kainų tyrėjų tik ŽŪDC yra finansiškai nepriklausoma nuo tų, kurių kainas tiria, nes tai valstybės įmonė, kuri finansuojama iš visų mūsų – mokesčių mokėtojų – pinigų“, – atkreipia dėmesį D. Dundulis.
Apsilankęs tinklapyje Produktukainos.lt, kur kas savaitę skelbiamos būtiniausių maisto produktų mažiausios vidutinės kainos Lietuvos 5 didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų parduotuvėse, pirkėjas ras objektyviai matematiškai suskaičiuotas 19 produktų kainas, pvz., duonos, miltų, makaronų, įvairių kruopų, dešrų ir dešrelių, pieno ir įvairių jo gaminių, rapsų ir saulėgrąžų aliejaus kainas.
„Ši valstybės finansuojama savarankiška organizacija niekam neturi įtikti, ji pateikia tas kainas, kurias randa kiekvieno iš prekybos tinklų parduotuvių ir tiria pagal objektyvią viešą metodologiją. Tad pirkėjas, kuriam reikalinga objektyvi reali informacija apie mažiausias maisto produktų kainas, turėtų vadovautis ŽŪDC duomenimis, – įsitikinęs D. Dundulis. – Beje, ir jų tyrimuose pasitaiko neatitikimų, bet, priešingai nei kiti tyrėjai, jie atsižvelgia į mūsų pateiktus faktus ir, esant įrodymas, savo duomenis patikslina.“
Kodėl Žemės ūkio duomenų centro tyrimų „nereikia“
Beje, vartotojai gali atrasti, kad beveik visi šalies didieji mažmeninės prekybos tinklai ŽŪDC pateikiamais duomenimis nelinkę naudotis ir jos pirkėjams nepateikia. Ši priežastis lengvai paaiškinama.
„Ne vieneri metai kiekvieną savaitę skelbiami ŽŪDC duomenys daugeliui didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų, akivaizdu, neįtinka. Jie rodo, kad iš 19 būtiniausių maisto produktų bent 13–16 vidutinė mažiausia kaina visuomet yra parduotuvių tinkle „Norfa“, – konstatuoja D. Dundulis.
Matyt, pirkėjui būtų naudinga sužinoti ir visų mažmeninės prekybos tinklų taikomus antkainių vidurkius, kurie dar geriau atskleistų, kokiomis kainomis siūlomos prekės ar jų krepšeliai, kas taiko mažiausius, o kas didžiausius antkainius.
„Pavyzdžiui, „Norfos“ parduotuvėse taikomas antkainis pernai padidėjo vos 0,02 procentinio punkto: 2024 m. jis buvo 22,15%, o 2025 m. – 22,17%, t. y. beveik nepasikeitė, – ypač retai atskleidžiamais mažmeninės prekybos tinklų skaičiais pasidalina „Norfos“ vadovas. – Su mažmenine prekyba mažiau susipažinusiam skaitytojui būtina suprasti, kad nurodytas antkainis nėra pelnas. Iš minėto antkainio – prekių įsigijimo ir pardavimo kainos skirtumo – finansuojama visa mažmeninio tinklo veikla, visos sąnaudos. Grynasis pieningumas mūsų tinkle pastaruosius keletą metų sudaro apie 2,3–2,5%.“
