Sekite 15min Google
Mokyklinių prekių krepšelis – tik viena rugsėjo finansinio krūvio dalis. Prie vienkartinio pasiruošimo prisideda ir visus mokslo metus nuolat pasikartojančios kitokios išlaidos, kurios dažniausiai lieka nepastebėtos, nors per mėnesį gali sudaryti reikšmingą sumą.
Pirmokui – mažiausiai 350 eurų
„Swedbank“ Finansų instituto skaičiavimu, šeimai, auginančiai vieną pirmoką, 2026 m. pasirengimas mokyklai prasideda nuo 350 Eur. Šios sumos pakanka tik renkantis pigiausias prekes ir naudojantis nuolaidomis.
Didžiausia vienkartinių išlaidų dalis tenka aprangai ir avalynei – priklausomai nuo komplektacijos, mokyklinė uniforma gali kainuoti apie 200 Eur, o sportinė apranga, šokių bateliai ir klasės avalynė – dar 50–205 Eur. Kuprinę ir kanceliarines priemones renkantis pigiausius variantus galima įsigyti už maždaug 50 Eur, per 50 proc. nuolaidų akcijas gali pakakti kiek daugiau nei 40 Eur, metams reikalingos pratybos kainuoja dar apie 50 Eur.
Kalbant apie atsinaujinančius periodinius įsipareigojimus, pirmiausia tai – neformalusis vaikų ugdymas. Lietuvos neformaliojo švietimo agentūros apklausa rodo, kad 84 proc. šeimų už vieno vaiko būrelį per mėnesį linkusios mokėti iki 50 Eur, o 100 Eur ir daugiau mokėjo tik 3 proc. apklaustųjų. Visgi 44,92 proc. mokinių lanko nemokamus bendrojo ugdymo mokyklų būrelius, todėl mokamų būrelių išlaidų negalima automatiškai priskirti visoms šeimoms.
Rugsėjo finansinį krūvį sukuria ne viena brangi prekė, o tai, kad per trumpą laiką sutampa kelių rūšių vienkartiniai pirkimai ir prasideda nauji mėnesiniai įsipareigojimai. Pavojingiausias yra kelių reguliarių įsipareigojimų susikaupimas, nes kiekvienas atskirai gali atrodyti nedidelis, tačiau kartu jie sumažina šeimos laisvai disponuojamų pajamų dalį visiems likusiems mokslo metams. Todėl šeimai svarbu vertinti ne tik rugsėjo „krepšelio“ kainą, bet ir tai, kokią papildomą pastovią išlaidų dalį mokslo metų pradžia sukuria likusiam šeimos biudžetui.
Neįvertinamas pasikartojančių išlaidų srautas
Mokyklinės prekės ir būreliai – matomiausios mokslo metų pradžios išlaidos, tačiau šeimos biudžete lengviau nepastebėti mažesnių kasdienių mokėjimų – kišenpinigių, užkandžių, transporto, smulkių mokyklos ar laisvalaikio pirkinių.
„Swedbank“ 2026 m. tyrimas rodo, kad 7–10 metų vaikams dažniausiai skiriama 16–30 Eur kišenpinigių per mėnesį – tokį intervalą nurodė 28 proc. šios amžiaus grupės tėvų; 11–15 metų vaikams dažniausias intervalas yra 31–50 Eur (29 proc.), o 16–19 metų jaunuoliams – 51–100 Eur (35 proc.). Svarbu ir kaip šie pinigai išleidžiami: saldumynai ir kiti užkandžiai yra dažniausia kišenpinigių panaudojimo kategorija 59 proc. 7–10 metų ir 68 proc. 11–15 metų vaikų, o tarp 16–19 metų jaunuolių jau labiau išsiskiria pramogos – joms pinigus leidžia 43 proc. respondentų.
Kita pasikartojanti, nors palyginti nedidelė išlaidų dalis – transportas. Čia negalima kalbėti apie vieną „Lietuvos moksleivio bilieto kainą“ – tarifus nustato miestai. Pvz., Kaune moksleiviui taikant 80 proc. lengvatą mėnesinis elektroninis bilietas kainuoja 5,60 Eur, o Vilniuje 30 dienų bilietas su tokia pačia lengvata – 7,60 Eur; Vilniaus 1–4 klasių mokiniams metinis „Pradinuko bilietas“ kainuoja 10 Eur., automobilio kuro ar pavėžėjimo išlaidų vienu bendru dydžiu vertinti negalima, nes jos priklauso nuo gyvenamosios vietos, atstumo iki mokyklos, automobilio ir kelionių dažnio.
Papildomos išlaidos būna susijiusios su vadinamaisiais „klasės fondais“. Nors Švietimo, mokslo ir sporto ministerija pabrėžia, kad tėvų finansinė parama mokyklai yra savanoriška, o valstybė bendrojo ugdymo mokykloms finansuoja vadovėlius, neformalųjį švietimą, mokinių pažintinę veiklą ir kitas ugdymo reikmes, bet tikėtina, kad rinkliavos ir kitą tėvų pagalba klasės reikmėms egzistuoja.
Dažnai nedidelės sumos tampa reguliariu mėnesiniu pinigų srautu, o spontaniški smulkūs pirkimai atskirai atrodo nereikšmingi. Tačiau būtent jų dažnumas lemia, kad šeima gali nuvertinti tikrąją moksleivio kasdienybės kainą. Ekonomiškai tokias išlaidas tiksliau vertinti ne kaip „rugsėjo pirkinius“, o kaip naujai prasidedantį visų mokslo metų pasikartojančių išlaidų srautą.
Finansinis testas
Rugsėjo išlaidų šuolis parodo ne tiek šeimos pajamų lygį, kiek jos likvidų finansinį atsparumą, t. y. gebėjimą padengti iš anksto žinomas, tačiau vienu metu susitelkiančias išlaidas nemažinant būtinojo vartojimo ir nesiskolinant.
„Eurostat“ duomenimis, 2024 m. daugiau kaip 40 proc. Lietuvos gyventojų negalėjo savo lėšomis padengti netikėtų didesnių išlaidų, ES vidurkis siekė 30,0 proc.; Lietuva pateko tarp penkių ES valstybių, kuriose šis finansinio pažeidžiamumo rodiklis buvo didžiausias. Socialinio pažeidžiamumo rodiklis rodo panašią situaciją: 2024 m. Lietuvoje skurdo ar socialinės atskirties riziką patyrė 25,8 proc. gyventojų, palyginti su 21,0 proc. ES vidurkiu.
Rugsėjis šiuo požiūriu tampa savotišku finansiniu „streso testu“: mokslui skirtos išlaidos nėra netikėtos, todėl jei ir prognozuojamas sezoninis išlaidų padidėjimas priverčia šeimą mažinti būtinas išlaidas ar naudoti skolintas lėšas, problema yra ne pats rugsėjis, o per mažas likvidžių santaupų ir laisvai disponuojamų pajamų rezervas.
Naujas etapas psichologiškai didina poreikį pirkti
Rugsėjo išlaidas lemia ne vien objektyvus poreikis pasirengti mokyklai. Dalį vartojimo gali sustiprinti psichologinis „naujo etapo“ (angl. fresh start) mechanizmas, kai naujų mokslo metų pradžia suvokiama kaip aiški riba tarp seno ir naujo laikotarpio. Vartotojų elgsenos tyrimai rodo, kad toks „naujos pradžios“ mąstymas gali skatinti ne tik keisti elgesį, bet ir ieškoti produktų bei paslaugų, kurie simbolizuoja teigiamą pokytį ir „naują save“.
„Journal of Consumer Research“ 2018 m. publikuotas Price ir bendraautorių tyrimas parodė, kad stipresnis nusiteikimas naujai pradžiai (angl. fresh start mindset) siejasi su didesniu polinkiu į savęs transformavimą, įvairesnių produktų pasirinkimą ir produktų, reklamuojamų kaip skirtų „naujam tau“, pirkimą.
Šeimose su moksleiviais prie šio efekto prisideda pats vaikas kaip aktyvus vartojimo sprendimo dalyvis. 2026 m. „Iki“ lojalių klientų apklausoje 78 proc. tėvų nurodė mokyklines prekes renkantys kartu su vaikais: 39 proc. kartu renkasi visas priemones, dar 39 proc. – dalį jų, o tik 22 proc. apsiperka be vaiko. Be to, 33 proc. tėvų vaiko norą įvardijo kaip vieną iš veiksnių sprendžiant, ar seną daiktą naudoti toliau, ar pirkti naują. Šių rezultatų negalima laikyti reprezentatyviais visoms Lietuvos šeimoms, nes tai prekybos tinklo lojalių klientų apklausa, tačiau jie aiškiai parodo, kad galutinį rugsėjo pirkinių krepšelį lemia ne vien funkcinis poreikis.
Panašią kryptį rodo ir VU tyrimas, kuriame Lietuvos dalį sudarė 100 motinų. Vaikų įtaka perkant būtent jiems skirtas prekes buvo įvertinta vidutiniškai 6,80 balo iš 10, o autoriai nustatė, kad vaiko įtaka sprendimui stipresnė renkant jam skirtas prekes nei visos šeimos vartojimo prekes. Tyrimas nėra reprezentatyvus Lietuvos mastu, tačiau papildo apklausų rezultatus ir rodo, kad moksleivio pageidavimas gali būti reikšminga galutinio pasirinkimo dalis.
Svarbi dar viena vartotojų elgsenos grandis – socialinis palyginimas ir vartojimas kaip tapatybės signalas. „Journal of Consumer Research“ 2005 m. tyrimai rodo, kad vaikams pereinant į paauglystę prekių ženklai vis labiau įtraukiami į jų savęs suvokimą. Tyrimuose su 8–18 metų vaikais ir paaugliais nustatyta, kad ryšiai tarp asmeninės tapatybės ir prekių ženklų tampa vis sudėtingesni artėjant paauglystei. Kitas 2006 m. Wooten tyrimas parodė, kad paaugliai per bendraamžių reakcijas mokosi, kokie daiktai ir prekių ženklai signalizuoja priklausymą grupei, o socialinio nepritarimo baimė gali keisti jų norą tam tikrus daiktus įsigyti, naudoti ar jų atsisakyti.
Psichologinis rugsėjo efektas greičiausiai didina ne tiek būtinų prekių skaičių, kiek pasirenkamo varianto kainą ir polinkį daiktą atnaujinti anksčiau nei funkciškai būtina. Finansinis sprendimas pereina nuo klausimo „ar šito reikia?“ prie „ar reikia naujo, geresnio, stilingesnio ar vaiko pageidaujamo varianto?“. „Naujos pradžios“ jausmas, vaiko įtaka, prekės ženklas, bendraamžių aplinka, socialinis pasilyginimas – visa tai gali didinti vieno pirkimo vertę.
Biudžetas dažniausiai planuojamas klaidingai
Didžiausia klaida planuojant rugsėjo biudžetą yra ne tai, kad šeima per mažai numato mokyklinėms prekėms, o tai, kad biudžetą sudaro pagal įprastas ir iš anksto matomas išlaidas, neįvertindama netipinių išlaidų, atsirandančių jau prasidėjus mokslo metams.
Būtent prasidėjus mokslo metams atsiranda daug iš anksto sunkiau konkrečiai įvardijamų mokėjimų ar taip vadinami „aklosios zonos taškai“. Pavyzdžiui, neplanuotos išlaidos ir kartu galimas laikinas pajamų sumažėjimas susirgus vaikui. Šeimos biudžete dažniausiai numatomos stabilios mėnesio pajamos, tačiau vaikui susirgus vienam iš tėvų gali tekti imti nedarbingumą slaugai, o tuomet vietoje įprasto darbo užmokesčio mokama pagal kitą principą apskaičiuojama ligos išmoka. Tai reiškia, kad biudžetą gali paveikti ne tik vaistai ar kitos papildomos išlaidos, bet ir pajamų pusės pasikeitimas, kuris dažnai lieka už įprasto rugsėjo pirkinių sąrašo ribų.
Kitos sunkiau prognozuojamos išlaidos – ne vieno atskiro būrelio mėnesinis mokestis, o visas su pasirinkta veikla susijusių įsipareigojimų paketas. SEB tyrimo duomenimis, pusė tėvų vaikus leidžia į vieną mokamą būrelį, ketvirtadalis – į du, o 7 proc. – į tris mokamus būrelius. Pats mėnesinis mokestis yra lengvai pastebimas, tačiau sporto apranga ir inventorius, muzikos instrumentai, kostiumai, varžybos, kelionės ar pasirodymai gali atsirasti jau mokslo metų eigoje.
Galiausiai reikėtų įvertinti emocinį ir neplanuotą vartojimą – Lietuvos banko (LB) 2023 m. atlikto tyrimo apie pasirengimą mokyklai duomenimis, tarp pagrindinių tėvų klaidų išskiria emocinį apsipirkimą, pirkimą neturint plano ir apsipirkimą paskutinę minutę. LB rekomenduoja prieš perkant įvertinti, kurie ankstesnių metų daiktai dar tinkami naudoti, nes naujų mokslo metų pradžia savaime neturėtų reikšti visiškai naujo pirkinių krepšelio. Mokslinė literatūra patvirtina platesnį mechanizmą, kad emocinis diskomfortas ir neatitikimas tarp realios bei norimos tapatybės gali skatinti kompensacinį vartojimą.
Pagrindine rugsėjo biudžeto planavimo problema yra ne viena pamiršta išlaidų kategorija, o „tipinio mėnesio“ mąstymas netipiniu mėnesiu. Šeima gana lengvai suskaičiuoja tai, ką tikrai pirks, tačiau gerokai sunkiau įvertina tai, kas gali atsirasti: papildomą būrelio inventorių, išvyką, vaiko ligą, pakeičiamą daiktą ar spontanišką pirkinį. Moksliniai tyrimai rodo, kad vien sąmoningas tokių netipinių išlaidų įtraukimas į prognozę gali labai sumažinti būsimo biudžeto nuvertinimo klaidą.
