Sekite 15min Google
Situacijos priežastis ir pasekmes komentuoja Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto mokslininkai.
Eurostato duomenimis, 2024 m. didžiausias nepakoreguotas vyrų ir moterų darbo užmokesčio atotrūkis Europos Sąjungoje fiksuotas Estijoje (18,8 proc.) ir Latvijoje (13,9 proc.), o ES vidurkis siekė 11,1 proc. Mažiausias – net neigiamas – atotrūkis nustatytas Liuksemburge (-0,8 proc.), kur moterys vidutiniškai uždirba daugiau nei vyrai.
Kodėl atlygio atotrūkis yra problema?
Profesorė Jelena Stankevičienė pažymi, kad moterų ir vyrų atlygio atotrūkis turi kompleksinį neigiamą poveikį – tiek pačioms moterims, tiek šalies ekonomikai ir visuomenei. Dėl šio atotrūkio mažėja moterų pajamos per visą gyvenimą, o tai tiesiogiai atsiliepia jų pensijoms ir galimybėms kaupti papildomą pensijos kaupimą. 2025 m. moterų ir vyrų valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos atotrūkis siekė 12,7 proc.
Pagrindinė priežastis – „motinystės bausmė“
Viena svarbiausių priežasčių – vadinamoji „motinystės bausmė“ (motherhood penalty). Gimus vaikui, moterys dažniau daro karjeros pertraukas, ilgiau naudojasi vaiko priežiūros atostogomis ir dažniau dirba ne visą darbo laiką. Tai lėtina jų darbo užmokesčio augimą, riboja profesinės patirties kaupimą ir galimybes kilti karjeros laiptais. Po pirmo vaiko gimimo moterų pajamos sumažėja ir, nors vėliau šiek tiek atsistato, taip ir nepasiveja nei moterų be vaikų, nei vyrų, turinčių vaikų, pajamų augimo tempų.
Daktaro Nerijaus Černiausko atliktas tyrimas atskleidžia, kad Baltijos šalyse (bent jau iki COVID-19 laikotarpio) motinystės bausmė buvo itin ryški, ypač pirmaisiais metais po vaiko gimimo. Gimus vaikui, moterų darbo pajamos sparčiai mažėja, nuo antrųjų metų vėl pradeda augti, tačiau nepasiekia priešgimdyminio lygio. Tuo tarpu vyrų pajamos nemažėja, o nuo antrųjų metų dažnai net auga. Taip formuojasi vis didesnis atotrūkis tarp karjerą tęsiančių vyrų ir didelę laiko dalį vaikų priežiūrai skiriančių moterų.
Tyrimas taip pat rodo, kad šis poveikis Lietuvoje yra stipresnis nei Olandijoje, Danijoje, Norvegijoje, Švedijoje ar Suomijoje. Nors priežasčių, kodėl Baltijos šalyse motinystės bausmė ryškesnė, yra kelios – ilgesnės vaiko priežiūros atostogos, mažesnės galimybės anksti pradėti lankyti darželį ar lopšelį – svarbiausiu veiksniu laikomas vertybinis požiūris. Baltijos šalyse dažniau nei Šiaurės šalyse manoma, kad būtent moterys turėtų rūpintis vaikais, o tėčiai – dirbti, taip pat dažniau tikima, kad vaikui bus blogiau, jei mama dirbs, o ne pati juo rūpinsis. Vis dėlto šios nuostatos Baltijos šalyse palaipsniui kinta, todėl tikėtina, kad ilgainiui mažės ir pajamų skirtumai.
Kiekvienas vaikas – mažesnė pensija
Docentė dr. Jurgita Butkevičienė atkreipia dėmesį, kad kiekvienas auginamas vaikas mažina motinos būsimą pensiją, todėl moterims verta jau iš anksto tam pasiruošti. Ryšį tarp vaikų skaičiaus ir pensijų dydžio itin aiškiai parodo 2025 m. Vokietijos instituto DIW Berlin atliktas tyrimas: jame nustatyta, kad moterų sukaupta pensija apskritai yra daugiau nei 32 proc. mažesnė nei vyrų, o šis atotrūkis auga priklausomai nuo vaikų skaičiaus. Vieną vaiką auginančios moterys gauna 10,2 proc. mažiau pensijos nei bevaikės moterys, dviejų vaikų motinos – 14,8 proc. mažiau, o auginančios tris ar daugiau vaikų – net 25,9 proc. mažiau.
„Pensijų nelygybė atsiranda dėl kelių persipynusių priežasčių – karjeros pertraukų dėl vaikų priežiūros, darbo užmokesčio atotrūkio, dažnesnio darbo ne visą darbo dieną bei to, kad moterys dažniau dirba mažiau apmokamuose sektoriuose“, – aiškina docentė. „Kalbėdami apie moterų ir vyrų pajamų atotrūkį, dažnai žiūrime į šiandienos atlyginimą, bet pasekmės kaupiasi dešimtmečius. Vienas iš pavyzdžių Lietuvoje gali būti II pakopos pensijų kaupimas.
Dirbant asmeninė įmoka sudaro 3 proc. nuo darbo užmokesčio, ją darbdavys išskaičiuoja iš atlyginimo ir perveda į pensijų sistemą; prie jos prisideda ir valstybės skatinamoji įmoka. Tačiau vaiko priežiūros laikotarpiu nuo gaunamos išmokos ši 3 proc. asmeninė įmoka nėra skaičiuojama, todėl tuo metu į fondą pervedama tik valstybės nustatyta fiksuota suma. Ilgainiui tokie laikotarpiai, ypač kai jie kartojasi gimus keliems vaikams, sumažina bendras sukauptas sumas.
Papildomai svarbu matyti, kad moterys dažniau prisiima ne tik vaikų auginimą, bet ir senstančių tėvų priežiūrą. Dalis moterų tampa vadinamosios „sandwich kartos“ dalimi, kai vienu metu rūpinamasi tiek vaikais, tiek tėvais, ir tai neretai reiškia dėl artimųjų priežiūros mažesnį darbo krūvį ar karjeros pertraukas.
Galiausiai, labai svarbus yra politikos nuoseklumas. Šeimos priima ilgalaikius sprendimus, tačiau Lietuvos patirtis 2009–2010-aisiais parodė, kad staigūs išmokų pakeitimai gali iš esmės pakeisti šeimų planus ir finansinį saugumą. Dalį tų sprendimų vėliau vertino ir Konstitucinis Teismas. Todėl, siekiant mažinti pensijų atotrūkį, svarbu kalbėti ne tik apie individualius sprendimus, bet ir apie stabilią, prognozuojamą šeimos ir socialinę politiką.
Ekonominė kaina – šimtai milijardų eurų
Europos Komisijos vertinimu, dėl lyčių užimtumo atotrūkio Europos Sąjunga kasmet praranda apie 370 mlrd. eurų. Todėl veiksmai šioje srityje svarbūs ne tik socialiniu, bet ir ekonominiu požiūriu – geresnė lyčių lygybė iki 2050 m. galėtų padidinti ES BVP net iki 3,15 trln. eurų.
Kaip galima mažinti atlygio atotrūkį ir „motinystės bausmės“ poveikį
Pirma, skatinti lygiaverčius tėvystės atostogų modelius, kai tėvai, ypač vyrai, skatinami ir turi galimybę pasinaudoti neperleidžiamomis tėvystės atostogomis, vaikų priežiūra tampa bendra atsakomybe, o ne tik „motinos vaidmeniu“. Tai mažina darbdavių prielaidas, kad tik moterys „iškris“ iš darbo rinkos.
Antra, kuo plačiau taikyti lanksčias darbo sąlygas abiem tėvams. Tai gali būti galimybė dirbti nuotoliu, lankstus darbo grafikas. Darbo ir šeimos derinimo kultūra turėtų būti prieinama visiems darbuotojams, ne tik motinoms. Tokia aplinka leidžia tėvams dalintis atsakomybėmis ir išvengti vienpusės naštos moterims.
Trečia, skaidrumas ir atlygio stebėsena, kai įmonės ir organizacijos nuolat stebi ir analizuoja atlyginimų duomenis pagal lytį ir tėvystės/motinystės statusą, kad būtų matomas realus skirtumas ir būtų įmanoma jį mažinti tikslingomis priemonėmis.
Ketvirta, stereotipų mažinimas. Švietimas ir komunikacija turėtų keisti visuomenės požiūrį, kad tėvystė yra tiek vyrų, tiek moterų atsakomybė, o motinystė neturi mažinti profesionalumo ar motyvacijos.
Penkta, įtraukties ir lygių galimybių kultūros kūrimas, mentorystės programos grįžtančioms mamoms, užtikrinti jų karjeros tęstinumą ir augimą.