Pavadavimas Darbo kodekse apibrėžiamas kaip papildomas darbas.
Pasak R.Joskaudienės, darbuotojas tuo pačiu metu atlieka savo ir kito darbuotojo funkcijas, todėl tai laikoma papildomu darbu, už kurį privaloma mokėti.
Valstybinės darbo inspekcijos pozicija, anot teisininkės, taip pat aiški – papildomas darbas negali būti „įskaičiuotas“ į atlyginimą.
„Nėra tokio dalyko kaip „tas pats atlyginimas, bet daugiau darbo“, – aiškino ji.
Tad, jei darbuotojas pavaduoja – turi būti priedas arba papildomas atlygis.
Lietuvos Aukščiausio teismo praktika šiuo klausimu taip pat palanki darbuotojams.
„Net jei darbdavys neįformino pavadavimo, bet darbuotojas faktiškai vykdė papildomas funkcijas – atlyginimas vis tiek turi būti sumokėtas.
Teismai vertina darbo krūvį, atsakomybę ir pavaduojamos pareigybės sudėtingumą“, – teigė R.Joskaudienė.
Pasak teisininkės, svarbu paaiškinti viešojo ir privataus sektoriaus skirtumus.
Privačiame sektoriuje taikomas Darbo kodeksas, tuo metu viešajame sektoriuje – ne tik jis, bet ir vidaus taisyklės, Valstybės tarnybos įstatymas.
“ Tačiau esmė ta pati: pavadavimas yra mokamas visur“, – pabrėžė teisininkė.
Kaip dažniausiai apmokama?
„Praktikoje įprasta, kad mokamas fiksuotas priedas už pavadavimo laikotarpį; procentinė dalis nuo pavaduojamo darbuotojo atlyginimo; priedas tik už faktiškai pavaduotas dienas; aukštesnių pareigų pavadavimas – didesnis priedas“, – dėstė R.Joskaudienė.
O kaip turi būti apmokamas pavadavimas?
Teisiškai galimi keturi būdai.
Pirmasis – proporcingas priedas už pavadavimo laiką.
„Tai dažniausias būdas. Darbuotojui skiriamas papildomas priedas, apskaičiuojamas pagal pavaduojamo darbuotojo atlyginimą, pavadavimo trukmę, papildomų funkcijų apimtį.
Pvz., pavaduojamo atlyginimas 1600 Eur, pavadavimas 10 iš 20 darbo dienų, priedas — sutartu procentu (pvz. 20–50 proc.) nuo proporcingos algos dalies“, – aiškino R.Joskaudienė.
Antrasis būdas – fiksuotas priedas.
„Darbdavys ir darbuotojas gali sutarti dėl konkrečios sumos už visą pavadavimo laikotarpį arba už kiekvieną pavadavimo dieną. Tai galioja tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuje“, – teigė R.Joskaudienė.
Trečiasis pasirinkimas – atlyginimo prilyginimas pavaduojamai (aukštesnei) pareigybei.
„Jei darbuotojas pavaduoja aukštesnes pareigas, su didesne atsakomybe, su didesne kvalifikacija – turi būti mokama aukštesnių pareigų atlyginimo dalis už pavadavimo laikotarpį. Šį modelį dažnai naudoja viešasis sektorius“, – sakė teisininkė.
Ketvirtas būdas – sutarta papildomo darbo apmokėjimo suma.
Darbo kodeksas, pasak teisininkės, leidžia susitarti dėl bet kokio papildomo užmokesčio modelio, pvz., papildomo valandinio tarifo, papildomos dienpinigių formos, fiksuotos sumos už papildomas funkcijas.
„Svarbiausia: susitarimas turi būti raštu. Pavadavimas negali būti „įskaičiuotas“ į tą patį atlyginimą. Darbuotojas negali būti verčiamas pavaduoti be sutikimo (nebent pareigybėje numatyta). Net jei pavadavimas buvo neįformintas — atlyginimas VIS TIEK privalomas“, – pabrėžė ji.
