Atsakymas, pasak jos, priklauso nuo teisinės kvalifikacijos: ar tai vartojimo santykis ir ar kalbame apie prekės trūkumą, o ne paprastą persigalvojimą.
Vartojimo pirkimo–pardavimo santykiuose taisyklė gana aiški: netinkamos kokybės prekė turi būti pataisyta arba pakeista nemokamai, per protingą terminą ir nesukeliant vartotojui didelių nepatogumų.
Į „nemokamai“, kaip paaiškino R.Joskaudienė, įeina ir būtinos pašto bei vežimo išlaidos, o prekės grąžinimo išlaidos tenka pardavėjui.
„Vadinasi, vartotojas turi pateikti prekę, tačiau neprivalo savo sąskaita finansuoti jos kelio pas pardavėją“, – sakė ji.
Tai, pasak teisininkės, nereiškia, kad pardavėjas kiekvienu atveju privalo pats fiziškai atvažiuoti pasiimti daikto, tačiau jis negali pasakyti: „Atvežkite savo lėšomis, o tada spręsime.“
Teisiškai, kaip pabrėžė R.Joskaudienė, svarbu ne tai, kas vairuoja ar organizuoja transportą, o tai, kad būtini kaštai negali būti permesti vartotojui.
„Praktikoje tai gali reikšti kurjerį, tralą, atsiėmimą iš vartotojo vietos arba pagrįstų transportavimo išlaidų kompensavimą. Ypač tai aktualu automobilių ir didelių gabaritų prekių atvejais“, – teigė R.Joskaudienė.
Tik, anot jos, „prekė sugedo“ ir „prekė nepatiko“ – dvi skirtingos istorijos, ir transportavimo kaštų paskirstymas jose skiriasi iš esmės. Šiuo atveju kalbama tik apie situacijas, kai „prekė sugedo“.
Kasdienėje praktikoje ši taisyklė atrodo labai paprastai.
„Sugedusi skalbimo mašina po kelių mėnesių – pardavėjas negali reikalauti, kad vartotojas savo lėšomis ją vežtų į kitą miestą“, – įspėjo R.Joskaudienė.
Anot jos, sugedęs šaldytuvas ar sofa – didelių gabaritų prekių atveju „didelių nepatogumų“ kriterijus tampa dar ryškesnis.
„Visais šiais atvejais pardavėjas negali apsiriboti fraze – „atgabenkite savo sąskaita, tada žiūrėsime“, – pabrėžė teisininkė.
