Era iki 2011 metų: tuščių vilčių laikas
XXI amžiaus pradžioje Sirijos ekonomika nebuvo itin stipri, tačiau vis tiek stabiliai veikė. 2000-ųjų pradžioje Sirijos BVP siekė šiek tiek mažiau nei 20 mlrd. JAV dolerių, o tai leido šaliai užimti 71 vietą pasaulyje, atsiduriant tarp Šri Lankos ir Kongo Demokratinės Respublikos. BVP vienam gyventojui sudarė 1138 JAV dolerius, o ekonomikos augimas buvo mažesnis nei 1 proc. per metus.
Šalyje gyveno beveik 17 mln. žmonių, iš kurių 50 proc. buvo jaunesni nei 20 metų. Sirija taip pat turėjo gausius gamtos išteklius, tokius kaip nafta, gamtinės dujos, geležies rūda, druska ir fosfatai, pagal kurių atsargas šalis buvo penkta pasaulyje. Be to, strateginė šalies geografinė padėtis ir 93 proc. raštingumo lygis (vienas aukščiausių regione) suteikė pagrindo gana optimistiškai vertinti Sirijos ekonomikos ateitį.
2000-aisiais, kuomet valdžią perėmė Basharas-al Assadas, šalyje buvo pastebimi tam tikri ekonominiai pokyčiai. Pavyzdžiui, kai kurie sektoriai pradėjo atsiskirti nuo planinės ekonomikos, buvo leista steigti privačius bankus ir draudimo bendroves, švelninti importo bei eksporto apribojimus ir skatinti užsienio investicijas. Nors dauguma šių reformų buvo paviršutiniškos, tai sukėlė tam tikrą optimizmo bangą tiek šalyje, tiek užsienyje.
Basharas-al Assadas, baigęs medicinos studijas Londone ir pasižymėjęs jauna, liberalesne valdžios perspektyva, iš pradžių atrodė kaip šviesesnis ir nuosaikesnis jo tėvo – autoritaro Hafezo - al Assado – įpėdinis. Tačiau laikui bėgant paaiškėjo, kad naujasis prezidentas niekuo nenusileido savo tėvui autoritarizmu, o korupcija ir suvaržymai verslui tik stiprėjo. Assado režimas, nors ir leisdamas kai kurias ekonomines reformas, vis tik nesugebėjo sukurti tikrojo rinkos konkurencingumo ar diversifikuoti ekonomikos.
2010 metais Sirijos BVP siekė 60 mlrd. JAV dolerių, tačiau šaliai trūko reikšmingos ekonominės transformacijos ir modernių technologijų. Nafta buvo pagrindinis ekonomikos sektorius, tačiau dėl senkančių telkinių ir pasenusių technologijų naftos gavyba mažėjo, o ekonomika augo tik 3 proc. per metus.
Sirijos ekonomika iki 2010 metų funkcionavo, tačiau buvo toli nuo ryškaus augimo ir inovacijų diegimo.
Prekyba naftos produktais sudarė ketvirtadalį BVP, tačiau jų gamyba smuko beveik perpus nuo 1990 metų. Dėl naftos išsekimo, sankcijų ir korupcijos šalis nesugebėjo rasti alternatyvų. BVP vienam gyventojui buvo 2700–3000 JAV dolerių, o infliacija siekė 4–5 proc., tačiau neoficiali infliacija buvo žymiai aukštesnė. Nedarbo lygis buvo apie 9 proc., tačiau realiai jis siekė 20 proc., o 30 proc. gyventojų gyveno žemiau skurdo ribos.
Turizmas, su 8 mln. turistų per metus, sudarė 9 proc. ekonomikos, o žemės ūkis – 20 proc., tačiau buvo priklausomas nuo klimato ir nepakankamai modernizuotas. Apibendrinus, Sirijos ekonomika iki 2010 metų funkcionavo, tačiau buvo toli nuo ryškaus augimo ir inovacijų diegimo.
Era po 2011 metų: karas ir ekonominė suirutė
2011 metų Arabų pavasaris paskatino masinius protestus prieš Assado režimą, kurie greitai peraugo į pilietinį karą. Žiauriai malšinami protestai, sukilėlių įsikišimas ir tarptautinės intervencijos atvedė šalį į visišką chaoso būseną. Nuo 2011 metų Sirija išgyveno vieną didžiausių humanitarinių ir ekonominių katastrofų pasaulyje.
Po 2011 metų Sirijos ekonomika nuosekliai smigo žemyn, o dėl karinių veiksmų ir sankcijų visos svarbiausios pramonės šakos pasiekė krachą: naftos gavyba smuko dešimt kartų, eksportas sumažėjo 20 kartų, o žemės ūkis, tapęs priklausomas nuo klimato pokyčių, iš esmės žlugo. Didžiuliai nuostoliai buvo patirti ir turizmo sektoriuje, kuris prieš karą šaliai sunešė apie 9 proc. šalies BVP. Šalies infrastruktūra buvo sunaikinta – elektros tinklai, keliai, vandens sistemos ir kitos būtinos infrastruktūros dalys buvo sugriautos arba tapo nefunkcionalios.
Tarptautinės sankcijos, įvestos tiek prieš Assado režimą, tiek ir prieš pagrindines šalis remiančias valstybes, dar labiau paaštrino padėtį. Sirija buvo visiškai izoliuota nuo pasaulio finansų rinkų, o šalis patyrė hiperinflaciją, kurios lygis pasiekė triženklius skaičius.
2024-ųjų pabaiga: diktatoriaus pabėgimas ir naujos viltys?
Pilietinis karas Sirijoje tęsiasi daugiau nei 10 metų. 2024 metų pabaigoje šalies ekonomika susitraukė 85 proc. ir siekė tik 9 mlrd. JAV dolerių (129 vieta pasaulyje). Apie 90 proc. gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, infliacija kai kuriais metais siekė 300 proc., o Sirijos svaras nuvertėjo daugiau nei 150 kartų. Naftos gavyba sumažėjo 10 kartų, eksportas – 20 kartų, elektros gamyba – 3 kartus.
Sirija patyrė hiperinflaciją, kurios lygis pasiekė triženklius skaičius.
Gyventojų skaičius sumažėjo nuo 23 mln. 2010 m. iki 17 mln. 2023 m. Mokesčių pajamų dalis BVP sumažėjo nuo 11 proc. iki 5 proc.. Režimas netgi kontroliavo narkotiko kaptagono gamybą, o užsienio valiutos atsargos buvo tik 200 mln. JAV dolerių, palyginti su 17 mlrd. 2010 m.
Po daugiau nei dešimtmetį trukusio pilietinio karo ir sukilėlių grupuočių, remiamų tarptautinių jėgų, sėkmės, 2024 metų gruodžio 8 dieną Basharas-al Assadas ir jo šeima pabėgo iš sostinės Damasko. Tai buvo ženklas, kad režimas nebegali išlaikyti kontrolės. Assado pabėgimas sukrėtė Sirijos politinę ir ekonominę sistemą, tačiau tuo pačiu atvėrė naujas galimybes. Nors šalis ir toliau gali susidurti su suirutėmis, kai kurios teigiamos naujienos jau taip pat pasirodė: po ilgo laiko buvo atidaryti bankai, valstybinės institucijos bei pradėtos derybos su tarptautinėmis humanitarinėmis organizacijomis.
Ekonomika po Assado: kas laukia?
Šiuo metu galima įvardyti tris galimus scenarijus ateities Sirijai, kurios ateitis priklausys nuo politikos pokyčių, investicinės aplinkos ir tarptautinių santykių su Vakarais.
Pesimistinis scenarijus: Šalies ekonomika gali tapti visiškos nesėkmės ir chaoso atspindžiu. Jeigu Sirija liks suskaldyta ir joje įsivyraus religinės bei etninės grupės, kurios kovos dėl įtakos, o užsienio valstybės – tokios kaip JAV, Turkija, Iranas ir Rusija – dalinsis šalies išteklius, tai gali sukelti dar spartesnę ekonominę griūtį. Investicijų nebuvimas ir nesugebėjimas atkurti institucijų veiklos gali sukurti stabilią chaoso situaciją, kur Sirija gali tapti „nevalstybiniu“ subjektu.
Tarpinis scenarijus: Jeigu valdžią perims kitas autoritaras, kuris bandys atkurti tam tikrą stabilumą, šalis gali išgyventi simbolinį ekonomikos augimą, tačiau tai tik vėl išryškins šalies problemas – korupciją, netolygius regioninio išsivystymo lygius ir žlungančias institucijas. Tokiu atveju užsienio investicijų galima tikėtis tik iš autoritarinių Rytų šalių, tokių kaip Rusija ir Kinija, tačiau Vakarų sankcijos vis tiek išliktų.
Optimistinis scenarijus: Jeigu į valdžią ateitų reformų siekianti, demokratinė vyriausybė, po metų ar net dešimtmečio Sirija galėtų pradėti savo lėtą atsigavimą. Palaipsniui mažinamos sankcijos ir tarptautinė pagalba galėtų sukurti pagrindą infrastruktūros atstatymui ir ekonomikos augimui. Atsivėrus tarptautinei prekybai ir pritraukus investicijas, Sirija galėtų tapti regioniniu ekonominiu centru, su teigiama perspektyva, tačiau tai būtų ilgas ir sudėtingas procesas.
Sirijos ekonomikos ateitis priklausys nuo keleto esminių faktorių: politinio stabilumo, investicinės aplinkos kūrimo, sankcijų atšaukimo ir infrastruktūros atstatymo. Jei valstybė sugebės įgyvendinti paminėtą optimistinį scenarijų ir atkurti teisinę bei ekonominę aplinką, tai gali tapti vienu didžiausių XXI amžiaus ekonominių atstatymo projektų, tačiau tai reikalautų ilgo ir sudėtingo darbo. Šalies ateitis išlieka labai neaiški ir priklauso nuo to, kas ilguoju laikotarpiu užims valdžią ir kokia kryptimi pasuks šalis po daugiau nei dešimtmetį trukusio konflikto.
