Astronomai, naudodami Havajuose esančią W. M. Keck observatoriją, užfiksavo šiurpų žvaigždžių „kanibalizmo“ pavyzdį – mirusi Saulės tipo žvaigždė, baltoji nykštukė ryja savo sunaikintos planetos likučius.
„Šis uždelstas sunaikinimas ne tik stulbina, bet ir meta iššūkį mūsų supratimui apie planetų sistemų evoliuciją“, – teigia tyrimo, paskelbto žurnale „The Astrophysical Journal“, pirmoji autorė – Monrealio universiteto astrofizikė Erika Le Bourdais.
Atradimas suteikia progą pažvelgti į tolimą mūsų Saulės ateitį – maždaug po 5 milijardų metų, kai ji išmes savo išorinius sluoksnius į kosmosą ir pavirs atvėsusia baltąja nykštuke, t. y. kosmine pelenų krūva.
Tiriamoji baltoji nykštukė, vadinama LSPM J0207+3331, yra maždaug 145 šviesmečius nutolusi nuo Žemės, ir yra Trikampio žvaigždyne.
Mokslininkai aptiko net 13 sunkiųjų elementų baltosios nykštukės fotosferoje – tai didžiausias iki šiol užfiksuotas kiekis vandeniliu turtingoje baltojoje nykštukėje. Kaip paaiškina E.Le Bourdais, jų atmosfera yra tankesnė ir ne tokia permatoma, todėl sunkieji elementai greitai nugrimzta į žvaigždės centrą.
Šie duomenys atskleidžia senovinės planetos likučius – kūno, kurio skersmuo siekė mažiausiai 200 kilometrų, o sandara buvo panaši į Žemės.
Priešingai, šiltesnėse ir helio turtingose baltosiose nykštukėse šiuos elementus aptikti lengviau, nes helis yra skaidresnis, o elementams nusileisti į žvaigždės gelmes reikia milijonų metų – palyginti su vos keliomis dienomis šaltesnėse, vandeniliu dominuojančiose nykštukėse.
Vis dėlto būtent vandeniliu turtingos baltosios nykštukės yra gausiausios – jos sudaro daugumą mirusių Saulės tipo žvaigždžių.
Palyginimui, Žemės branduolio masė sudaro apie 32 procentus visos planetos masės.
Mokslininkai nustatė, kad sunaikintos planetos branduolio masės dalis siekė apie 55 procentus. Tai rodo, kad branduolys sudarė didelę visos planetos masės dalį. Palyginimui, Žemės branduolio masė sudaro apie 32 procentus visos planetos masės.
Tyrimas taip pat atskleidžia, kad planetų sistemos išlieka dinamiškos net po žvaigždės mirties.
Tiksli šio reiškinio mechanika vis dar išlieka paslaptimi. Žvaigždėms senstant, mirštant ir prarandant masę, jų gravitacija silpnėja, o tai gali destabilizuoti aplink esančių planetų ir kitų kūnų orbitas. Kita vertus, sunaikinta planeta galėjo būti nustumta į žvaigždę kitų sistemos planetų.
