Tai reiškia, kad iš Londono į Niujorką šis orlaivis lėks viso labo 11 minučių. O kilti jis galės praktiškai iš kiekvieno oro uosto.
„Norėjau sukurti koncepciją orlaivio, kuris greičiu taip pranoktų greičiausius planetos lėktuvus, kad taptų jų antipodu“, – žurnalui „Forbes“ sakė aviacijos inžinierius.
Vieninteliai trikdžiai – orą sudrebinantis akustinis sprogimas, kuris įvyksta lėktuvui viršijus garso greitį, ir neįtikėtinas karštis, kuris gali paveikti lėktuvo priekį ir sparnus
Bendrovėje „ImaginActiv“ dirbantis kanadietis Žemės gyventojų vaizduotę įaudrino praėjusių metų spalį, kai pristatė koncepcinį lėktuvą „Skreemr“. „Antipodo“ pirmtakas turėtų pasiekti 10 machų greitį (10-kart didesnį už garso greitį), o tai padaryti jam padėtų magnetinio pabūklo sistema (angl. – magnetic railgun system), kuri katapultuotų orlaivį į dangų skrydžiui svaiginamu 6 machų greičiu.
Pasiekus reikiamą aukštį, įsijungtų skysto deguonies ir žibalo raketos, kurios orlaivį iškeltų dar aukščiau, o greitį padidintų dar 4 machais. Taigi, „Skreemr“ garso greitį viršytų 10 kartų ir skrietų 12 349 km/val. greičiu.
„Vieninteliai trikdžiai – orą sudrebinantis akustinis sprogimas, kuris įvyksta lėktuvui viršijus garso greitį, ir neįtikėtinas karštis, kuris gali paveikti lėktuvo priekį ir sparnus“, – prieš keletą mėnesių pasakojo Ch. Bombardieras.
Tačiau po „Skreemr“ projekto pristatymo Ch. Bombardieras suvienijo jėgas su inžinieriumi Josephu Hazeltline'u, kuris pasiūlė naudoti novatorišką aerodinaminį efektą, pavadintą LPM (long penetration mode – ilgalaikės skvarbos režimas). Taip Ch. Bombardiero brėžiniuose gimė visiškai naujas hipergarsinis konceptas „Antipode“.
Priešingai nei „Skreemr“, „Antipode“ galės kilti praktiškai iš bet kurio oro uosto – jį į reikiamą aukštį iškels daugkartinio naudojimo raketiniai varikliai. Prie sparnų pritvirtintos raketos iškels „Antipodą“ į 12 km aukštį ir pasieks 5 machų greitį.
Tada įgreitinimo raketos atsiskirs nuo „Antipodo“ korpuso ir automatiškai grįš į oro bazę – panašiai kaip „Blue Origin“ raketiniai varikliai. Pasiekus 5 machų greitį, „Antipodo“ borto kompiuteriai įjungs papildomus reaktyvinius variklius, kurie erdvėlaivį įgreitins iki sunkiai suvokiamų 24 machų. Tokiu greičiu „Antipodas“ skries tame pačiame 12 km aukštyje.
Įdomu tai, kad viršgarsiniu greičiu skriejantis „Antipodas“ dalį skrodžiamo oro surinks pro ortakį, įmontuotą orlaivio pirmagalyje. Šis oro srautas ir generuos jau minėtą ilgalaikės skvarbos režimo (LPM) efektą. LPM efektas ne tik smarkiai atvėsins dėl trinties ir variklių karščio kaistantį lėktuvo korpusą, bet ir sumažins akustinio sprogimo bangą.
Horizontalūs ortakiai gali būti įtaisyti ir priekinėje lėktuvo sparnų briaunoje, tad oro srautai galėtų judėti ir per sparnus. Tokiu būdu LPM efektas vėsintų ne tik Antipodo korpusą, bet ir sparnus. Sparnų keliamoji galia leistų kilti ir tūpti oro uostuose, turinčiuose bent 1,8 km ilgio pakilimo taką.
„Antipodas“ galėtų tapti tiek išskirtiniu verslo, tiek karinės pramonės orlaiviu – jis svarbiausius asmenis po planetą skraidintų net 20 000 km/val. greičiu, – pasakoja Ch. Bombardieras. – Manau, toks lėktuvas kainuotų apie 150 mln. dolerių, ir jei atsirastų poreikis, jį tikrai būtų įmanoma sukonstruoti.“
Iš Niujorko į Londoną „Antipodas“ skristų vos 11 minučių, iš Niujorko į Tokiją – 22 minutes, iš Niujorko į Šanchajų – 24 minutes, o iš Niujorko į Sidnėjų – 32 minutes.
