Kaip į gestų kalbą išversti „deepfake“, jei gesto dar nėra?

„Deepfake“, „chatbotas“, „promptas“ – angliški skoliniai į kasdienę kalbą dažnai įsilieja greičiau nei spėja prigyti jų lietuviški atitikmenys. Ką daryti, jei neseniai atsiradusį technologijų terminą tiesioginiame eteryje reikia išversti į gestų kalbą, o nusistovėjusio gesto jam dar nėra? Kaip gimsta nauji gestai ir ką tokiais atvejais daro gestų kalbos vertėjas, rašoma „Bitė Lietuva“ pranešime žiniasklaidai.

Šaltinis:

Pranešimas žiniasklaidai

Asociatyvi nuotrauka / Pranešimo žiniasklaidai autorių nuotr.

„Tiesioginio vertimo metu daug laiko svarstymams nėra – kalbėtojas nesustoja ir nelaukia, kol vertėjas ras tinkamiausią sprendimą. Dėl to turiu labai greitai įvertinti kontekstą, suprasti mintį ir nuspręsti, kaip ją aiškiai perteikti. Kartais tam turiu vos kelias sekundes“, – pasakoja Dalė Nevardauskienė, Lietuvių gestų kalbos vertimo centro užsakymų koordinatorė, gestų kalbos vertėja.

Lietuvių gestų kalbą kasdieniam bendravimui naudoja apie 8 tūkst. klausos negalią turinčių žmonių, jiems talkina 111 gestų kalbos vertėjų, rodo Europos kurčiųjų sąjungos duomenys. Šiemet sukanka 31 metai, kai lietuvių gestų kalba oficialiai pripažinta klausos negalią turinčių žmonių gimtąja kalba.

Vis dėlto iki šiol gajus mitas, kad gestų kalba – tai pažodinis lietuvių kalbos vertimas, tik rodomas gestais. Iš tiesų lietuvių gestų kalba yra savarankiška kalba, turinti savo gramatiką ir raiškos būdus.

„Jei vertėjas pažodžiui iš gestų kalbos išverstų pokalbį į lietuvių kalbą, būtų nesuvokiamas žodžių kratinys. Mes neverčiame nei kiekvieno žodžio, nei kiekvieno gesto atskirai – verčiame žmogaus mintį. Vertėjui svarbiausia, kad žmogus, kuriam verčiame, gautų tą pačią informaciją, suprastų jos prasmę ir neprarastų konteksto“, – aiškina D.Nevardauskienė.

Kai žodis yra, o gesto – dar ne

Įdomu, kad lietuvių gestų kalba savo konstrukcija gerokai artimesnė anglų kalbai. Pavyzdžiui, gestų kalboje sintaksiniai ryšiai reiškiami ne galūnėmis, kaip lietuvių kalboje, o erdve, gestų judesiu ir nerankiniais elementais.

Nėra ir atskiros lietuvių gestų kalbos abėcėlės – lietuviškos raidės tiesiog perteikiamos pirštų kombinacijomis. Pirštų abėcėle dažniausiai perteikiami miestų pavadinimai, žmonių pavardės ar kiti tikriniai daiktavardžiai. Ji gelbsti ir susidūrus su naujais technologijų terminais, kuriems dar nėra nusistovėjusio gesto.

„Kartais termino reikšmę galima perteikti ir keliais žinomais gestais. Naujas gestas gali būti siejamas su daikto, apie kurį kalbama, forma, išvaizda ar funkcija. Todėl visiškai normalu, kad tas pats terminas skirtingose žmonių grupėse gali būti rodomas skirtingais gestais. Tokių atvejų apstu ne tik kalbant apie naujai atsiradusius žodžius. Net jei terminas jau yra žinomas, jį skirtingais gestais gali rodyti skirtingų amžiaus grupių, miestų, net skirtingų bendruomenių žmonės“, – paaiškina gestų kalbos vertėja.

Tiesioginiame eteryje dirbantys lietuvių gestų kalbos vertėjai naujus terminus verčia keliais skirtingais būdais.

„Tikrai ne kiekvienam lietuvių kalbos žodžiui turime po gestą. Kai susiduriu su nauju žodžiu, svarbiausia yra suprasti, ką žmogus nori pasakyti, ir perteikti tą pačią mintį gestų kalba. Kartais tam užtenka kelių gestų, kuriais perteikiu sąvoką, kartais pasitelkiu artimiausią pagal reikšmę gestą. Jeigu tai specifinis terminas, pavadinimas ar pavardė, galiu jį parodyti pirštų abėcėle“, – pasakoja D.Nevardauskienė.