„Po juo išlikęs pokvarteras – senovinis geologinis paviršius, susidaręs dar prieš kvartero geologinį laikotarpį, prieš ne vieną milijoną metų. Jo tyrimai padeda nustatyti ledynų poveikį Lietuvos geologiniam pamatui ir paviršiaus raidai, atkurti senovinį reljefą, vaizduojamą pokvartero paviršiaus žemėlapiuose“, – sako J.Bitinas.
2025 m. Giluminės ir naftos geologijos skyriaus specialistai parengė skaitmeninius pokvartero paviršiaus žemėlapius Kalvarijų, Vilkaviškio ir Gelgaudiškio plotuose, kuriuose buvo vykdomas erdvinis kvartero storymės geologinis kartografavimas masteliu 1:50 000.
Šių žemėlapių paskirtis – atkurti po ledyninių nuogulų sluoksniu esantį senovinį geologinį paviršių. Kad būtų aiškiau, kokie geologiniai laikotarpiai ir sluoksniai turimi omenyje, verta priminti sąvokas „kvarteras“, „pokvarteras“ ir „prekvarteras“.
Geologiniu požiūriu kvarteras – dabartinis ir jauniausias Žemės raidos laikotarpis, prasidėjęs maždaug prieš 2,6 mln. metų. Kvartero laikotarpį žymi pakaitomis vykę ledynmečiai ir tarpledynmečiai. Ledynai per dabartinę Lietuvos teritoriją slinko kelis kartus, ardydami ir deformuodami paviršių, o vėliau tirpdami paliko storas morenų, smėlio, molio ir žvyro nuogulas. Tarpledynmečiais teritorijoje formavosi upių tinklas, ežerai ir dirvožemis.
Pokvarteras – senovinis geologinis paviršius, ant kurio šios kvartero (ledynmečio) nuogulos susikaupė. Kitaip tariant, tai riba tarp ledyninių ir senesnių uolienų sluoksnių – geologinė sandūra, skirianti kvarterą ir prekvarterą.
Dar giliau slypi prekvarteras – įvairių amžių uolienos, susiformavusios iki kvartero, t. y. prieš kelis šimtus milijonų ar net daugiau nei milijardą metų. Lietuvoje tai kristalinio pamato (granito, gneiso) uolienos bei senesnių jūrinių darinių – smiltainių, klinties ir molių – sluoksniai.
Pokvartero paviršių beveik visoje Lietuvoje galutinai suformavo paskutinis ledynmetis maždaug prieš 10 000 12 000 tūkst. metų. Slenkant ledynams, egzaracijos procesai nuardė senesnius prekvartero sluoksnius, o tirpstantis ledas suformavo gilias įrėžas – vadinamuosius paleoįrėžius (kitaip – paleoslėnius). Šie slėniai susidarė ten, kur uolienos buvo minkštesnės, biresnės, neatsparios eroziniams procesams – smėlio, molio, silpnai cementuoti smiltainiai ar kreidos sluoksniai.
Kalvarijų, Vilkaviškio ir Gelgaudiškio plotuose nustatyta, kad pokvartero paviršius labai įvairus – nuo aukštumų iki gilių įrėžų, kurių gylis vietomis viršija 100 metrų. Kalvarijų plote aptiktas vienas gilesnis paleoįrėžis, siekiantis daugiau nei –90 m absoliutinį aukštį, o aukščiausios paviršiaus pakilumos pietuose pasiekia +50 metrų.
Vilkaviškio plote paleoįrėžių aptikta daugiau: giliausias jų, esantis vakarinėje dalyje, siekia –130 metrų pagal absoliutinį aukštį. Pokvartero paviršiaus pakilumos čia siekia apie +20 metrų. Gelgaudiškio plote gilesni paleoįrėžiai išsidėstę šiaurės vakarų pusėje, o pakilumos taip pat viršija +20 metrų.
Pasak LGT vyriausiojo geologo Jaunučio Bitino, šie žemėlapiai leidžia matyti, kaip per kelis milijonus metų pasikeitė Lietuvos paviršius: „Pokvartero paviršiaus žemėlapiai – žvilgsnis į seniausius mūsų gelmių sluoksnius. Jie padeda atsekti, kaip ledynai ardė, pernešė ir kitaip formavo reljefą, kur išliko tvirtos uolienos, o kur jos buvo visiškai nuardytos.“
Kodėl šie žemėlapiai svarbūs
Pokvartero paviršiaus žemėlapiai reikšmingi ne tik mokslui, bet ir praktikai. Palyginus dabartinio žemės paviršiaus ir pokvartero paviršiaus reljefą, galima nustatyti kvartero darinių storį – tai svarbu planuojant statybos, gręžimo ar infrastruktūros darbus, nes šie duomenys leidžia įvertinti, kur gruntas yra tvirtas, o kur – nestabilus.
Be tokios informacijos neįmanoma sudaryti ir prekvartero geologinių žemėlapių, atspindinčių dar senesnius Žemės raidos etapus.
Pokvartero paviršiaus tyrimams naudojami šimtų gręžinių duomenys, kuriuos tenka kruopščiai sutikrinti ir tikslinti – net gretimų gręžinių rodmenys kartais skiriasi keliais dešimtimis metrų dėl dokumentavimo ar koordinačių neatitikimų. Todėl, J. Bitino teigimu, sudarant tokio tipo žemėlapius reikia derinti labai skirtingus šaltinius – nuo senų gręžinių ataskaitų iki šiuolaikinių duomenų bazių.
