Sekite 15min Google
Mokslininkai teigia, kad tokios mirusios žvaigždės gali būti vienintelės, galinčios švytėti „draudžiamomis“ spalvomis, pavyzdžiui, žalia, violetine ar žydra.
„Dauguma žvaigždžių, įskaitant baltąsias nykštukes, veikia kaip idealūs spinduliuotės šaltiniai, todėl jų spalvą beveik visiškai lemia temperatūra. Tačiau niekas iš tiesų netyrė, kokias kitas spalvas galėtų skleisti šie dangaus kūnai. Paaiškėjo, kad jie gali skleisti spalvas, kurių niekas nesitikėjo, o kai kurios iš jų mane iš tiesų nustebino“, – teigė Markas Hollandsas iš Voriko universiteto Jungtinėje Karalystėje.
Iš tiesų žvaigždžių skleidžiama šviesa niekada neapsiriboja siauru bangų ilgių diapazonu. Šie įkaitę dangaus kūnai skleidžia šviesą visame elektromagnetiniame spektre, o ne tik žmogaus akiai matomoje srityje – nuo raudonos iki violetinės spalvos.
Žvaigždės spalvą – nuo raudonųjų supermilžinių, tokių kaip Betelgeizė, iki geltonųjų nykštukių, tokių kaip Saulė, ir mėlynųjų supermilžinių, tokių kaip Rigelis, – lemia jos skleidžiamoje šviesoje vyraujančių spalvų santykis.
Žvaigždės spalva daugiausia priklauso nuo jos temperatūros: kuo žvaigždė karštesnė, tuo daugiau mėlynos šviesos ji skleidžia, o vėsesnės žvaigždės skleidžia daugiau raudonos šviesos.
Taigi, net jei žvaigždė skleidžia daugiausia žalios šviesos, ji vis tiek gali atrodyti balta ar geltona, nes skleidžia ir kitų spalvų šviesą.
Tačiau baltosios nykštukės susidaro kitaip.
Jos susidaro žvaigždės gyvenimo pabaigoje. Kai žvaigždė išeikvoja branduolinį kurą, jos išoriniai sluoksniai nusimeta, o centre lieka karštas branduolys. Jis pamažu vėsta, tačiau dar ilgai švyti dėl sukauptos šilumos.
Nors baltosios nykštukės yra labai mažos, jos nepaprastai tankios. Net žvaigždės, kurios masė gali būti iki 1,4 karto didesnė už Saulės masę, branduolys susispaudžia į maždaug Žemės dydžio kūną.
Dėl itin stiprios gravitacijos net baltosios nykštukės atmosfera gali būti tokia tanki kaip skystas vanduo – milijonus kartų tankesnė už Saulės atmosferą.
Tokiomis sąlygomis atomai būna labai arti vienas kito ir stipriai sąveikauja. Dėl to keičiasi tai, kaip jie sugeria šviesą.
M.Hollandsas ir jo komanda norėjo išsiaiškinti, ar tai turi įtakos šviesai, kurią skleidžia šios itin tankios žvaigždės.
Mokslininkai atrinko kelias dešimtis baltųjų nykštukių, kurios jau anksčiau buvo išskirtos dėl neįprastų spektrų, ir išsamiau išanalizavo, kokias spalvas skleistų jų šviesa.
Tarp jų buvo ir WD J1330+6435 – pati keisčiausia iš visų tirtų mirusių žvaigždžių.
Ištyrę kiekvienos žvaigždės skleidžiamos šviesos bangų ilgius ir apskaičiavę, kaip juos suvoktų žmogaus akis, mokslininkai galėjo numatyti, kokios spalvos šios žvaigždės atrodytų, jei į jas būtų galima pažvelgti iš arti.
Rezultatai atskleidė netikėtą spalvų įvairovę. Kai kurios baltosios nykštukės atrodė rausvos ar violetinės, kitos – ryškiai mėlynos ar žydros. Kai kurios jų skleidė tokius atspalvius, kokių įprastos žvaigždės tiesiog negali sukurti.
Tačiau WD J1330+6435, kurios paviršiaus temperatūra siekia vos 4 240 kelvinų, atrodytų stulbinamai gelsvai žalia – mokslininkai šią spalvą vadina „labiausiai stebinančia“.
Neįprasto atspalvio paslaptis slypi itin tankioje šios baltosios nykštukės atmosferoje.
Tokie cheminiai elementai kaip natris ir kalcis įprastų žvaigždžių atmosferose sugeria šviesą tik gana siauruose bangų ilgių ruožuose. Tačiau baltosios nykštukės atmosferoje, kur atomai yra itin glaudžiai susispaudę, šie elementai gali užblokuoti gerokai platesnes spektro dalis.
Būtent tai vyksta ir WD J1330+6435 atmosferoje. Natris sugeria platų oranžinės ir geltonos šviesos ruožą, o kalcis slopina violetinę šviesą. Taip slopinant kitas spalvas, išryškėja žalia šviesa, pagaliau užimdama savo vietą žvaigždės spindesyje.
