„Pirmą kartą tokį elgesį pamačiau 2021 metų gruodį. Mane pribloškė pati smūgio jėga – buvo kvapą gniaužiantis vaizdas matyti, kaip aukščiausio lygio plėšrūnas tokiu didžiuliu greičiu rėžiasi į milžinišką žuvį.
Iškart supratome, kad stebime kažką itin neįprasto, nes po smūgio audiniai tiesiog sprogo ir išsilakstė į visas puses“, – portalui "Science Alert" sakė Meksikos organizacijos „Conexiones Terramar“ jūrų biologas Erickas Higuera Rivas.
Tai nebuvo pavienis atvejis. Nuo tada toks elgesys užfiksuotas dar mažiausiai du kartus – 2024 ir 2025 metais. Tai leido mokslininkams jį išsamiau ištirti.
Tyrėjai nustatė, kad orkos veikia itin koordinuotai, tačiau jų elgesys kelia daugiau klausimų nei pateikia atsakymų – ko tiksliai jos siekia taip elgdamosis?
Kaip naujame žurnale „Frontiers in Ethology“ paskelbtame straipsnyje aprašo E.H.Rivas, ne pelno organizacijos „Beneath The Waves" jūrų mokslininkė Kathryn Ayres ir jų kolegos, abu vėlesni stebėti atvejai klostėsi beveik identiškai.
Orkų grupė priartėja prie smailiauodegės mėnulžuvės, kuri, regis, tiesiog ramiai plaukioja.
Tuomet viena orka sugriebia mėnulžuvę ir ją sulaiko, o kita nuplaukia kiek toliau, kad įgytų pagreitį. Įsibėgėjusi ji visu greičiu trenkiasi į žuvį ir suplėšo jos kūną į gabalus.
Vienu iš stebėtų atvejų prie sudraskytos žuvies priplaukė jauna orka ir ėmė godžiai maitintis jos kūno gabalėliais. Tačiau čia istorija tampa dar keistesnė – paaiškėjo, kad nė vienu iš šių atvejų pats smūgis mėnulžuvės nenužudė.
„Iš pradžių, pamatę dideliu greičiu atliekamą smūgį, instinktyviai manome, kad tai yra lemiamas smūgis, skirtas sustabdyti judantį grobį. Tačiau atidžiai išanalizavę vaizdus nustatėme, kad mėnulžuvės greičiausiai jau buvo negyvos, o jų maistingiausi vidaus organai buvo pašalinti dar prieš šį smūgį.“, – sakė E.H.Rivas.
Vietoj to, mokslininkai nustatė, kad šis milžiniškas energijos pliūpsnis greičiausiai naudojamas ne grobiui nužudyti, o jo išdorojimui – skerdienai sudaužyti į lengviau suėdamus gabalus.
Tačiau kodėl orkos eikvoja tiek daug energijos traiškydamos grobį, kuris jau yra negyvas? Atsakymas iš dalies gali slypėti neįprastoje smailiauodegės mėnulžuvės anatomijoje.
Mėnulžuvės yra lėtos ir didelės – kitaip tariant, lengvas grobis, kuris orkoms nekelia didelio pavojaus. Tačiau jų kūną itin sunku išardyti.
„Mėnulžuvių oda negali būti tiesiog lengvai praplėšta. Tai nepaprastai tankus, vandens prisigėręs kolageno skydas. Užuot naudodamos tempimo jėgą, kad ją suplėšytų, orkos pasitelkia milžinišką kinetinę energiją. Kol viena orka laiko grobį, kita, smūgiuojanti orka, panaudoja savo kelių tonų sveriantį kūną kaip dideliu greičiu skriejantį sviedinį – smūgis suardo tvirtą kolageno struktūrą į lengviau suėdamus gabalus“, – paaiškino E.H.Rivas.
