Kolumbijos mamutai (Mammuthus columbi) buvo maždaug 4 metrų aukščio ir pranoko savo giminaičius gauruotuosius mamutus (Mammuthus primigenius), su kuriais jie gyveno kartu ir netgi kryžminosi. Jų fosilijos buvo rastos Kanadoje, JAV, Meksikoje ir Centrinėje Amerikoje. Tačiau informacija apie tai, kaip jie evoliucionavo Amerikoje, lieka neaiški.
2019 m. pradėjus statyti Felipe Ángeles tarptautinį oro uostą Santa Lucía, Meksikoje, buvo atrasta gausybė pleistoceno (prieš 2,6 mln. – 11 700 metų) fosilijų, tarp kurių buvo daugiau nei 100 Kolumbijos mamutų.
Pasak Federico Sánchez-Quinto, paleogenomiko iš Meksikos nacionalinio autonominio universiteto (UNAM) Tarptautinės žmogaus genomo tyrimų laboratorijos, didžiulis fosilijų kiekis paskatino jį susisiekti su kasinėjimuose dalyvavusiais asmenimis. Tai galiausiai paskatino komandą imtis DNR tyrimų.
Kai gyvūnas miršta, jo DNR greitai suyra, o šį procesą dar labiau pagreitina karštis. Šiuo atžvilgiu „DNR yra kaip ledai“, – „Live Science“ sakė F.Sánchez-Quinto – o šaltame ore jis išlieka geriau. Nepaisant to, tyrimo bendraautorė ir biotechnologijos inžinierė Ángeles Tavares-Guzmán turėjo vilties dėl jų galimybių, ypač todėl, kad kita komanda neseniai išgavo senovinį DNR iš radinių panašiai šiltame klimate.
Iš viso mokslininkai sekvenavo 61 mitochondrinį genomą iš 83 mamutų krūminių dantų. Penki radiokarboniniu metodu datuoti mėginiai rodo, kad jie yra nuo 13 000 iki 16 000 metų senumo. Tyrimas buvo paskelbtas rugpjūčio 28 d. žurnale „Science“.
Sujungdami senovės DNR fragmentus, mokslininkai gali geriau atsekti mamutų kelią per Ameriką. Tačiau šiuo atveju sekvenavimas atskleidė keletą mįslingų atradimų.
2021 m. tyrimai rodo, kad anksčiau nežinoma Eurazijos stepių mamutų (Mammuthus trogontherii) linija susiporavo su gauruotaisiais mamutais (Mammuthus primigenius) prieš 800 000–400 000 metų, prieš kirsdama Beringiją – ledinį sausumos tiltą – į Šiaurės Ameriką, o tai galiausiai lėmė Kolumbijos mamutų rūšies atsiradimą.
Viena iš teorijų teigia, kad Kolumbijos mamutai toliau migravo į pietus, kol galiausiai pasiekė dabartinę Meksiką - šią teoriją patvirtintų panašaus DNR turinčių gyvūnų radimas tiek Meksikoje, tiek toliau į šiaurę.
Tačiau vietoj to komanda atrado įrodymų, kad Meksikoje gyvenantys kolumbiniai mamutai genetiškai skiriasi nuo JAV ir Kanadoje gyvenusių mamutų. Kitaip tariant, nors Meksikos kolumbiniai mamutai yra tos pačios rūšies kaip JAV ir Kanados kolumbiniai mamutai, jų specifinė genetinė sandara yra kitokia.
Komanda taip pat nustatė, kad bendras Meksikos kolumbinių mamutų protėvis atsiskyrė daug anksčiau nei tie, kurie migravo į JAV ir Kanadą ir ten liko.
Tyrimo bendraautorius Eduardo Arrieta-Donato, UNAM Tarptautinės žmogaus genomo tyrimų laboratorijos tyrėjas, pasiūlė tą bendrą protėvį laikyti Meksikos mamutų proproprosenele. „[Ji] jau buvo stepių mamutų ir Beringijos gauruotojo mamuto hibridas“, – sakė jis. E.Arrieta-Donato pridūrė, kad jos palikuonys, daugindamiesi ir migruodami į pietus, galėjo būti izoliuoti nuo kitų Šiaurės Amerikos mamutų, o tai paaiškintų jų genetinį unikalumą.
Šis unikalumas rodo, kad Kolumbijos mamutų evoliucija „buvo daug sudėtingesnė, nei mes manėme“, – sakė F.Sánchez-Quinto, – „ir kad Meksika turi svarbių genetinių variacijų, kurių nėra kitose vietose“.
Įdomu tai, kad kitos pleistoceno rūšys, iškastos Meksikoje, taip pat rodo skirtingas genetines linijas, palyginti su jų šiaurės giminaičiais. Pavyzdžiui, genetinė įvairovė taip pat pastebėta pleistoceno juodosiose meškose (Ursus americanus) ir bent vienoje mastodonto rūšyje – išnykusiame dramblio tipo mamuto giminaičiui. Viena rūšis, kurią nuo šiaurinių giminaičių skiria genetinė įvairovė, yra netikėta; trys rūšys, pasižyminčios panašiais genetiniais skirtumais, rodo, kad rūšims migruojant į pietus įvyko kažkas neįprasto.
Naujasis tyrimas rodo, kad Meksikos rūšys yra unikalios. Tačiau norint tiksliai išsiaiškinti, kodėl taip yra, reikia gauti daugiau DNR mėginių iš platesnės geografinės teritorijos.
