Sekite 15min Google
Skamba tarsi iš mokslinės fantastikos. Tačiau šią idėją iškėlė gerbiamas britų mokslininkas, o vėliau ji turėjo įtakos tam, kaip tyrėjai vertina gyvybės ir planetos tarpusavio ryšį, rašo „Science Alert“.
Ši idėja žinoma kaip Gajos hipotezė. Ji teigia, kad Žemės gyvieji organizmai, atmosfera, vandenynai, dirvožemis ir uolienos sudaro vieną didžiulę tarpusavyje susijusią sistemą.
Per daugybę grįžtamojo ryšio mechanizmų ši sistema gali padėti palaikyti sąlygas, kuriomis gyvybė gali toliau egzistuoti.
Kitaip tariant, gyvybė Žemėje gali ne tik egzistuoti – ji gali padėti palaikyti pačios planetos veikimą.Kad suprastume, ką tai reiškia, pagalvokime apie savo kūną.
Kai jums pasidaro per karšta, prakaituojate. Kai sušąlate, imate drebėti. Jūsų kūnas nuolat prisitaiko ir koreguoja savo veiklą, kad vidinės organizmo sąlygos išliktų saugiose ribose. Šis procesas vadinamas homeostaze.
Britų chemikui Jamesui Lovelockui kilo klausimas, ar Žemė negalėtų veikti iš esmės panašiai. Būtent tokią provokuojančią galimybę jis kartu su amerikiečių mikrobiologe Lynn Margulis tyrinėjo XX a. aštuntajame dešimtmetyje.
Fotosintetinantys organizmai padeda papildyti atmosferos deguonies atsargas. Mikroorganizmai išskiria ir transformuoja dujas bei junginius, kuriuose yra metano, azoto, sieros ir kitų elementų. Kartu šie biologiniai procesai nuolat keičia atmosferą ir Žemės paviršiaus cheminę sudėtį.
Nė vienas iš šių organizmų nesupranta, ką daro. Nėra jokio planetos valdymo centro ir jokio mikroorganizmų komiteto, sprendžiančio, kokia turėtų būti Žemės temperatūra.
Jų veikla keičia aplinką, o šie aplinkos pokyčiai savo ruožtu veikia pačius organizmus. Taip susidaro milžiniškas grįžtamojo ryšio mechanizmų tinklas, jungiantis gyvybę, orą, vandenį ir uolienas.
Siekdami parodyti, kaip be jokio intelekto galėtų atsirasti į planetos reguliavimą panašus procesas, J.Lovelockas ir Andrew Watsonas sukūrė išgalvotos planetos, pavadintos „Daisyworld“, modelį.
Šioje hipotetinėje „Daisyworld“ planetoje gyvena tik dviejų rūšių gyvybė: juodi ir balti ramunės žiedai. Juodi ramunės žiedai sugeria saulės šviesą ir sušildo aplinką. Balti ramunės žiedai atspindi saulės šviesą ir ją vėsina.
Kai planeta atvėsta, juodi ramunės žiedai klesti ir padeda ją sušildyti. Temperatūrai kylant, pranašumą įgyja balti ramunės žiedai, padedantys planetai atvėsti.
Tyrėjai teigia, kad ramunės žiedai nesistengia išgelbėti savo planetos. Jie tiesiog auga tokiomis sąlygomis, kurios jiems yra palankios. Tačiau jų tarpusavio konkurencija veikia tarsi planetos termostatas – padeda išlaikyti gyvybei tinkamą temperatūrą ilgiau, nei tai būtų įmanoma kitomis aplinkybėmis.
Žinoma, šis eksperimentas neįrodo, kad Žemė yra gyvas organizmas.
Tačiau jis parodo, kad planeta gali atrodyti tarsi reguliuojanti pati save ir be sąmonės, įžvalgumo ar iš anksto parengto plano.
Ši hipotezė visada turėjo skeptikų. Biologai atkreipė dėmesį, kad jei organizmai tarsi reguliuoja planetą „visos gyvybės labui“, natūrali atranka neturi akivaizdaus mechanizmo, kuris būtų galėjęs tai nulemti – atranka veikia atskirus vienos rūšies individus, o ne planetas.
„Daisyworld“ modelis iš dalies buvo sukurtas būtent šiai kritikai atsakyti. Jis parodė, kad savireguliacija gali atsirasti dėl įprastos konkurencijos, o ne bendradarbiavimo ar sąmoningo siekio.
Ir čia Gajos hipotezė tampa daugiau nei tiesiog įdomiu mintiniu eksperimentu. Jei Žemė iš tiesų primena savireguliuojančią sistemą, gali kilti pagunda manyti, kad planeta pati ištaisys žmonių padarytą žalą.
