Jei atrodo, kad jūsų prižiūrimi kambariniai augalai nuolat vysta ir galiausiai žūsta, galite pasiguosti bent tuo, kad augalija Žemėje greičiausiai gyvuos dar labai ilgai.
Naujas dviejų mokslininkų tyrimas rodo, kad augalai mūsų planetoje gali išlikti net iki laikotarpio, kai ryškėjanti Saulė pradės garinti vandenynus nuo Žemės paviršiaus. Pasitelkę kelis klimato ir planetos raidos modelius, mokslininkai bandė apskaičiuoti, kiek ilgai galėtų gyvuoti Žemės vegetacinė biosfera.
Mokslininkų modeliuoti scenarijai, aprašyti žurnale „Journal of Geophysical Research: Atmospheres“, rodo, kad paskutinis augalas Žemėje gali nudžiūti tik po maždaug 1,87 mlrd. metų. Tuo metu Saulė turėtų šviesti apie 20 proc. ryškiau nei dabar, o tai augalijai greičiausiai taptų pražūtinga: ji galėtų būti arba „iškepta“ dėl didėjančio karščio, arba žūtų dėl anglies dioksido trūkumo.
Galbūt išsilaikys ilgiau
Vis dėlto mokslininkai palieka ir svarbią išlygą – gali būti, kad augalai, o kartu ir kai kurios kitos gyvybės formos, išsilaikys dar ilgiau. Augalai sudaro apie 80 proc. visos Žemės biomasės, todėl planetai itin svarbu kuo ilgiau užtikrinti jiems būtinas sąlygas – saulės šviesą, vandenį ir anglies dioksidą. Tačiau kiek ilgai Žemė iš tiesų galės tai daryti?
Norėdami tai išsiaiškinti, astrobiologas Jacobas Haqq-Misra ir planetų klimato mokslininkas Ericas Wolfas iš Sietle veikiančio ne pelno siekiančio tyrimų instituto „Blue Marble Space“ atliko kelias kompiuterines simuliacijas. Mokslininkai pasitelkė 3D modelį, kuriuo vertino, kaip per artimiausius 2 mlrd. metų galėtų keistis Žemės klimatas. Modelyje buvo atsižvelgta į prognozuojamą Saulės ryškėjimą ir anglies dioksido (CO2) koncentracijos atmosferoje pokyčius.
Neįtraukiant išskirtinio veiksnio – žmogaus sukeltų CO2 emisijų augimo – natūralus Žemės karbonatų ir silikatų ciklas ilgainiui mažina anglies dioksido kiekį atmosferoje. CO2 patenka į vandenynus, ten pamažu nusėda jūros dugne, virsta uolienomis, o vėliau dėl plokščių tektonikos ir ugnikalnių išsiveržimų vėl grįžta į atmosferą.
Kol kas nėra aišku, kiek šis dūlėjimo procesas priklauso nuo Žemės paviršiaus temperatūros, todėl tyrėjai modeliavo dvi galimas karbonatų ir silikatų ciklo versijas – stipraus ir silpno dūlėjimo scenarijus.
Pagal stipraus dūlėjimo modelį Žemės paviršiaus temperatūra išliktų palyginti stabili, tačiau anglies dioksido kiekis atmosferoje nuosekliai mažėtų. Tokiu atveju augalams ilgainiui imtų trūkti anglies, todėl vegetacinė biosfera sunyktų maždaug po 1,84 mlrd. metų.
Silpno dūlėjimo scenarijus numato kitokią eigą: CO2 lygis atmosferoje išliktų stabilesnis, tačiau planeta toliau šiltų. Galiausiai vidutinė Žemės temperatūra galėtų pasiekti apie 65 laipsnius Celsijaus, o tokiomis sąlygomis sausumos augalai nebegalėtų išgyventi. Šis modelis rodo, kad maksimali augalų gyvavimo trukmė Žemėje galėtų siekti apie 1,87 mlrd. metų – ilgiau, nei buvo prognozuota daugelyje ankstesnių tyrimų.
„Tai leidžia manyti, kad Žemės fotosintetinė biosfera tam tikra forma galėtų išlikti gyvybinga iki tol, kol planeta pradės netekti vandens“, – rašė tyrėjai.
Pasak jų, tokiu atveju maksimali Žemės vegetacinės biosferos gyvavimo trukmė galėtų būti panaši į vandenynų gyvavimo trukmę. Vis dėlto tyrime yra viena itin intriguojanti išlyga. Simuliacijose nebuvo įvertinta nei galima augalų evoliucija, nei žmonių ar kitos tolimoje ateityje galinčios atsirasti protingos civilizacijos technologinė pažanga. Vienas iš šių veiksnių arba abu kartu galėtų dar labiau pailginti laiką, kurį augalai išgyvens Žemėje.
„Galime įsivaizduoti scenarijų, kuriame augalai evoliucionuoja ir įgyja gebėjimą reguliuoti savo temperatūrą bei slėgį, galbūt reaguodami į besikeičiantį klimatą. Saulei ryškėjant, augalams gali tapti palankesnės sąlygos atmosferoje, todėl jie galėtų prisitaikyti ir plisti į naujas buveines – aukštikalnes, stratosferą ar net dar toliau. Iš viršutinių Žemės atmosferos sluoksnių gyvybė galėtų sklisti į mažos gravitacijos objektus, pavyzdžiui, kometas ar Mėnulį, taip pat į atvirą kosminę erdvę“, – teigė tyrėjai.
Galimos technologinės intervencijos kol kas skamba kaip mokslinė fantastika. Pavyzdžiui, geoinžinerijos metodai – šviesą atspindintys aerozoliai viršutiniuose atmosferos sluoksniuose ar Saulės skydai orbitoje – teoriškai galėtų vėsinti Žemę Saulei tampant vis ryškesnei. Vis dėlto tokių rizikingų sprendimų pasekmės dar nėra iki galo aiškios.
Dar labiau spekuliatyvios idėjos apimtų pačios Žemės perkėlimą į tolimesnę orbitą arba net Saulės masės keitimą, siekiant išlaikyti pastovesnį jos ryškumą ir stabilesnę planetos temperatūrą.
Nors tiksliai nuspėti tokios tolimos ateities neįmanoma, pati mintis, kad Žemė galėtų išlikti žalia dar daugiau nei milijardą metų, savotiškai guodžia
Žemė galėtų išlikti žalia dar daugiau nei milijardą metų, savotiškai guodžia.
„Gyvybė Žemėje yra atspari, o ribos, kurias lemia šiluminis stresas ar CO2 trūkumas, gali atspindėti tik dabartinius mūsų biosferos stebėjimus, o ne griežtas ribas, kaip biosfera gali evoliucionuoti“, – apibendrino tyrėjai.
Jų teigimu, labiausiai tikėtinas Žemės ateities scenarijus yra toks: gyvybė planetoje išliks bent jau tol, kol išliks ir pati Žemė.
